Ilgalaikiai renginiai

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija

(Liepų g. 33)

www.ldm.lt/pdg

Prano Domšaičio galerijoje - Rytų Prūsijos dailės paroda 

Nuo 2014 m. gegužės 8 d. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) veikia paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.-XX a. I pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio". Parodoje eksponuojami kūriniai iš draugijos „Nidden" nario A. Popovo pastaraisiais metais sukaupto gausaus dailės rinkinio, kuriame vyrauja  Rytų Prūsijoje sukurti tapybos ir grafikos darbai, vaizdingai bylojantys apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus. Kadangi rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę, paroda veiks iki 2018 m., ją lydės įvairi edukacinė ir kultūrinė programa.

Prano Domšaičio galerijoje atidaryta paroda yra pats didžiausias ir išsamiausias rinkinio pristatymas visuomenei - per du šimtai tapybos ir grafikos kūrinių reprezentuoja apie šimto autorių kūrybą. Paveikslai, nutapyti aliejumi, tempera, akvarelės, pastelės, įvairiomis grafikos technikomis sukurti estampai, piešiniai, reprodukcinė grafika atspindi ryškiausius Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškinius - Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidos dailininkų koloniją, supažindina su  čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba.

Parodoje vyrauja Rytų Prūsijos peizažai, juos papildo figūrinės kompozicijos, natiurmortai ir portretai. Greta Rytų Prūsijos vaizdų pamatysime ir  kitų vietovių motyvus. Įprastas laikotarpiui dailininkų mobilumas, keitimasis idėjomis, naujų meno stilių pažinimas prisidėjo prie Rytų Prūsijos dailės įvairovės ir sklaidos toli už krašto ribų. 

Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė - nuo akademizmo, sentimentalaus realizmo, vėlyvojo impresionizmo, natūralizmo iki ekspresionizmo ir naujojo daiktiškumo. Keli XX a. antroje pusėje sukurti darbai, atstovaujantys vėlyvojo ekspresionizmo krypčiai, tik patvirtina Rytų Prūsijos kraštovaizdžio magiją - negalėdami vykti į pamėgtas vietas, dailininkai, remdamiesi atmintyje giliai įstrigusiais įspūdžiais, tapė „prisiminimų" paveikslus.

 


 
Interaktyvi projekcinė siena Prano Domšaičio galerijoje. Edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“
(skirta visų amžių vaikų ir moksleivių grupėms)


Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) įgyvendintas inovatyvus projektas „Įženk į paveikslą. Interaktyvi projekcinė siena“, kurio tikslas – muziejaus ekspozicijų pritaikymas vaikams ir jaunimui. Projekto rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.

Nuolatinėje P. Domšaičio ekspozicijoje įrengta į žmogaus judesius per atstumą reaguojanti interaktyvi projekcinė siena. Panaudojus P. Domšaičio paveikslų skaitmeninius vaizdus, buvo sukurta speciali programa. Lankytojas, atsistojęs prieš projekcinę sieną, pamato savo atvaizdą demonstruojamame paveiksle. Keli kiekvieno paveikslo variantai (spalvotas, spalvotas su išryškinta pavišiaus faktūra, grafinis, nespalvotas reljefinis) leidžia geriau suvokti paveikslo kompoziciją, piešinį, spalvinę gamą, palyginti jį su originalia kompozicija. Virtualus buvimas paveiksle padeda vaikams, moksleiviams nagrinėti kūrinio kompoziciją, keisti ir papildyti jos pirminį variantą.

Projekcijoje naudojami trys P. Domšaičio aliejinės tapybos paveikslai eksponuojami interaktyvios sienos salėje. Prie jų lankytojams pateikiama papildoma informacija: kokie veikėjai vaizduojami paveiksluose, ką jie reiškia ir ką veikia, schemose nagrinėjamos kompozicijos, spalvinė struktūra, tapymo būdai, kitos meninės raiškos priemonės. Ši informacija padeda lankytojams įsigilinti į paveikslus, ir kūrybiškiau improvizuoti virtualiame vaizde. Interaktyvi projekcinė siena, naujovė muziejų edukacinėje veikloje, atveria plačias ekspozicijų pritaikymo ir aktualizavimo jauniesiems lankytojams galimybes.

Interaktyvi projekcija skirta vaikų ir moksleivių grupėms. Tam parengta edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“, kurioje interaktyvi projekcija, galerijoje jau anksčiau naudoto planšetinio audiogido ir informacinio terminalo teikiamos interaktyvios veiklos galimybės derinamos su tradicinėmis veiklomis – spalvų eksperimentais, tapymu ir piešimu.

 

 

Paroda „Dionyzo Varkalio kolekcija. Iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX– XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio"
 
Parodoje „Dionyzo Varkalio kolekcija iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX-XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio" eksponuojami porceliano, fajanso indai, bronzinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, sidabro ar pasidabruotos vazos, stalo reikmenys ir papuošalai. Visi jie mena Klaipėdos ir pamario krašto kasdienį gyvenimą, atspindi vidutiniojo luomo bei eilinių miestiečių estetinį skonį. Nemaža dalis keramikos dirbinių - puodeliai, lėkštės ir lėkštutės, įvairūs suvenyrai yra puošti Klaipėdos miesto ir krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Kolekciją, vertinga istoriniu ir meniniu požiūriu, surinko ir Lietuvos dailės muziejui perdavė klaipėdietis Dionyzas Varkalis. 


 

 

XVI–XX a. miniatiūrų ekspozicija

Miniatiūrų ekspozicijos Prano Domšaičio
galerijoje (Klaipėda) fragmentai.
Nuotr. Antano Lukšėno

Miniatiūrų ekspozicijoje Prano Domšaičio galerijoje rodoma daugiau kaip 300 įvairių miniatiūros žanro vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Miniatiūros (it. miniatiura, pranc. miniature) – nedidelio formato preciziškai atlikti dailės kūriniai, pasižymintys dokumentiniu tikslumu, plastikos subtilumu bei raiškumu, aukštu meniniu lygiu. Miniatiūrinių meno kūrinių paskirtis visada buvo daugiau taikomoji – įamžinti istorinio įvykio ar asmens svarbą, pabrėžti socialinės padėties išskirtinumą, tarnauti siekiant pažintinių ir šviečiamųjų tikslų, būti nepamainomais kasdienės buities atributais. Tačiau šie mažųjų formų tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės dirbiniai savo estetine verte, unikalia menine forma, preciziška atlikimo technika prilygsta „didžiosioms“ kultūros vertybėms.

Muziejaus ekspozicijoje gausiai pristatoma XVI–XX a. miniatiūrinė tapyba – peizažai, portretai, religinio, buitinio ir mitologinio žanro kompozicijos, atliktos įvairiomis technikomis: tapytos aliejiniais dažais ant mažyčių vario ar marmuro plokštelių, akvarele ar guašu ant dramblio kaulo ar popieriaus, sukurtos lako ar emalio tapybos technikomis. Ypatingu subtilumu pasižymi rokoko, klasicizmo ir romantizmo stiliaus portretai, atstovaujantys prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių mokykloms. Eksponuojami memorialiniai ir istoriniai medaliai, galima pamatyti Vilniaus auksakalių cecho dirbinių.

Paspalvinti vario raižiniai, vaizduojantys XVII a. pab.–XIX a. pr. aprangą, supažindina su kostiumo istorija, jo detalėmis ir atributais, taip pat atskleidžia įdomius įvairių profesijų atstovų tipažus. Dėmesį patraukia anglų dailininkų plieno raižiniai, fiksuojantys antikos architektūrinius paminklus Europoje, Afrikoje ir Mažojoje Azijoje.

Ekspozicijoje nemažai taikomosios dailės pavyzdžių:  biseriu (spalvoto stiklo karoliukai) siuvinėtų paveikslėlių, piniginių, dėžučių; porceliano ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, tabokinių, pypkių, lėkštučių bei puodukų; XIX a. Meiseno porceliano manufaktūroje išlietų antikinių dievų biustų. Akį malonina prašmatnios, įmantriai ornamentuotos XVII–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų vėduoklės iš perlamutro, vėžlio ir dramblio kaulo, inkrustuotos auksu bei sidabru, subtiliai ištapytos žanrinėmis scenomis, puoštos nėriniais ar plunksnomis. Nemažo formato Boleslovo Rusecko (1824–1913) paveikslas „Moters su vėduokle portretas“ iliustruoja Vilniaus krašto moterų papuošalus ir vėduokles.

Reikšmingą ekspozicijos dalį sudaro unikalios savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės

(1926–1993) akvarelinės miniatiūros. Jose ypatingai subtiliai perteikti dailininkės gimtojo Antšvenčių kaimo (Jurbarko r.) gamtos vaizdai. Gyvenusi uždarą gyvenimą, kūrusi vienumoje ir niekad dailės nestudijavusi, L. Meškaitytė pasiekė itin aukšto profesinio meistriškumo. Augte suaugusi su gamta, ji nepaprastai jautriai perteikė jos grožį ir kartu išreiškė savo dvasios stiprybę. L. Meškaitytės miniatiūrose stebuklingai atgyja dailininkės tėviškės vaizdai – gimtoji sodyba, aplinkiniai miškai, laukai, pievos, upeliukų pakrantės, gėlės, įvairūs augalai, paukščiai ir gyvūnai, paslaptingi piliakalniai, mažų miestelių gyvenimas. Akvarelinės miniatiūros primena talentingą menininkę, kuri atidavė tapybai visą savo sielą ir gyvenimą.

 

Giedrė Masiulytė-Burbienė. Nešantys Viltį

2019 m. sausio 11 d., penktadienį, 17 val. kviečiame į Klaipėdoje gyvenančios ir kuriančios dailininkės keramikės Giedrės Masiulytės-Burbienės fotografijų parodos „Nešantys viltį“ atidarymą.

Klaipėdoje gyvenanti ir kurianti dailininkė keramikė G. Masiulytė-Burbienė gimė 1944 m. Rokiškyje. 1966–1972 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dab. Dailės akademija), jos diplominio darbo vadovu buvo lietuvių keramikos mokyklos kūrėjas prof. Liudvikas Strolis (1905–1996). Parodose dailininkė pradėjo dalyvauti nuo 1990 m., surengė personalinių keramikos parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje. 1999 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Sukūrė dvylika dekoratyvinių keraminių kompozicijų visuomeniniams interjerams, parodinės keramikos objektų, medalių. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusi pedagogo darbui, G. Masiulytė-Burbienė iki šiol dėsto skulptūrą Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje.  
Nors, pasak autorės, fotografuoja „daugiau kaip pusė amžiaus“, tik pastaraisiais metais ji pradėjo rengti fotografijų parodas. Svarbiausi G. Masiulytės-Burbienės fotografijų objektai yra mažoji sakralinė architektūra, lietuvių liaudies medinio paveldo dalis.  „Esu rokiškietė – aukštaitė, atitekėjusi į Žemaitiją. Su vyru dailininku nuo pirmųjų dienų fotoaparatais nešini pasukome kaimų keliais. Tos kelionės tęsiasi iki šiol. Mane nustebino koplytėlės – trobelės ant žemės, ant akmens, po medžių lapija. Fotografavimas su aplinka, atspindžiais, kitokiais rakursais išvystė ir mano pačios kitokį bendravimą ir pažinimą Žemaitijos kultūrinių šaknų“, –  teigia dailininkė. 

Paroda veiks nuo 2019 sausio 11 d. iki vasario 3 d.

 

Klaipėdos apskrities  viešoji I. Simonaitytės biblioteka

(Herkaus Manto g. 25)

Sausio 9 d. 17 val. bibliotekos galerijoje 3A  vyks Gedimino Bytauto ir Odilės Norvilaitės-Bytautienės duetinės tapybos ir grafikos parodos „Ženklai“ atidarymas.

Paroda bus eksponuojama iki Vasario 8 d.

 

Edukacinė erdvė

(Herkaus Manto g. 9a)

 

 

 

Klaipėdos galerija

(Bažnyčių g. 6)

 

 

Naujoji Klaipėdos galerija

(PC "Herkaus Galerijoje", Herkaus Manto g. 22) 

Mariaus Mindaugo Danio (1961 – 2015) tapybos paroda „Atmintis“

“Marius Mindaugas Danys (1961 – 2015) buvo ryški, ir kontraversiška Lietuvos meno lauko asmenybė. Jo atvirumas gyvosios tikrovės pulsui, nerimastingas būdas, dinamiškas temperamentas persmelkia visą kūrybą. Marius Danys dirbo įvairiomis technikomis (mecotinta, litografija, lino raižiniai, pastelės, skaitmeninė spauda, piešiniai, aliejinė tapyba). Aliejinės tapybos  kūriniuose atsiveria siautulingas ir lyriškas pasaulis, kuriam nėra ribų: dangaus ir žemės sferos generuoja viena kitą, spalvas ir erdves, sakytum, susieja meilė ir kova. Laisvė ir spontaniškumas išskiria Mariaus Danio kūrybą jo kartos dailininkų kūrybos kontekste, - dailininko kūrybą apibūdina dailėtyrininkė dr. prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė

M. M. Danio paveikslų temas dažniausia įkvepdavo gamta Dailininkas mėgo sodrias spalvas – raudoną, mėlyną, geltoną, kurias sušvelnina jautriomis atspalvių gradacijomis. Tai liudija apie puikius M. M. Danio koloristinius sugebėjimus. Potėpių dėka menininkas kūrė pulsuojantį faktūrų ritmą, kuris pabrėžia skirtingų būsenų nuotaikas.

M. M. Danio parodą klaipėdiečiams  pristato sūnus Žilvinas Danys.

Marius Mindaugas DANYS gimė 1961 birželio 21 d. Vilniuje. 1979 m. baigė Vienožinskio dailės mokyklą, 1986 m.-Vilniaus Dailės Akademiją. 1979–1981 m. mokėsi VDA Dizaino katedroje. 2003 m. tapo Dailininkų sąjungos nariu. 

Parodos laikas: 2018. 12. 14  - 2019. 01. 17

 

2019 m. sausio 17 d., ketvirtadienį, 17.30 val., Naujojoje Klaipėdos galerijoje Mados ir verslo centre „Herkaus galerija”  (Herkaus Manto g. 22, Klaipėda) atidaroma tapytojo Virginijaus Tamošiūno kūrybos paroda „Harmonija“

Naujojoje Klaipėdos galerijoje personalinę parodą „Harmonija“ pristatantis tapytojas Virginijus Tamošiūnas – abstrakčiojo meno dailininkas, meistriškai įvaldęs nevaldomų ekspresyvių potėpių ir ryškių spalvų niuansus, dėl kurių jo kūryba artima vizijų, o ne realybės pasauliui. 
Dailininkas aštriais potėpiais, kartais įterpdamas žodžio, rašto fragmentą, fiksuoja nuotaikų, akimirkų detales, tarp kurių išryškėja pagrindinė kūrybos ašis – žmogus, jo emocijos ir aplinka. V. Tamošiūno abstrakcijos nėra buitiškos ar tiesmukiškos. Dailininkas įtaigiai ir metaforiškai perteikia sapnų, svajonių ir fantazijų pasaulį. Jo drobėse iš skirtingomis spalvomis konstruojamo dėmių žaismo ir linijinių potėpių formuojamas tuo pačiu metu vykstantis konfliktas ir dialogas, verda akivaizdžios aistros bei dramos, kartais spengia nerimo tyla, kartais vyrauja džiugos nuotaikos atspindys, tačiau kiekvienoje drobėje jaučiamas brandaus buvimo liudijimas ar savo išskirtinio kompozicinio braižo esmė, savastis.   
„Man grožis toks: kartais purvinas, kartais švarus, kartais mylimas, kartais nekenčiamas, kartais saldus, dažniau kartus… Nemėgstu labai estetizuoto, išdailinto meno. Kartais tobulumas yra atstumiantis – norisi matyti, jausti tikrovės randus, sutrikimą, sėkmes ir nesėkmes, pozityvumą ir agresiją, netikrumą ir atradimo džiaugsmą – visi šie žodžiai atspindi mūsų dabartinę aplinką, dabartinį gyvenimą. Menas neturi būti išgalvotas. Svarbu, kad būtų tikra –   abstraktu ir tikra…
Sąmoningai ar ne, vis dėlto savo tapybos darbais siekiu HARMONIJOS. Vidinės harmonijos su savimi ir pasauliu. Grožis slypi kiekvienoje netobuloje būties detalėje ir ji turi būti priimama kaip natūralus gimimo ir pabaigos rezultatas”, – savo kūrybą apibūdina V. Tamošiūnas.
Virginijus Tamošiūnas 1988 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universiteto Menų fakultetas). Yra surengęs autorines parodas Paryžiuje (galerijoje „L'expo“ 2012 m.; galerijoje „Terre des Arts“ 2010 m.), Grenoblyje (galerijoje „Ex nihilo“ 2011 m.), Strasbūre (galerijoje „Carre’d’artistes“ 2011 m.), Morlė (galerijoje „Le regard eclaire“ 2010 m.), Stendalyje (miesto muziejuje 2008 m.), Osterburge (Osterburgo krašto muziejuje 2008 m.).
Menininkas dalyvavo grupinėse, tarptautinėse meno parodose Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Kinijoje, Čekijoje, Italijoje. Nuo 2009 m. yra tarptautinės menininkų grupės „Chanteloube“ narys. 

Parodos laikas: 2019 sausio 17 d. - vasario 14 d.

Parodos atidarymas: 2019 m. sausio 17 d., ketvirtadienį, 17.30 val.
 

 

Klaipėdos etnokultūros centras

(Daržų g. 10)
 

 

 

Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centras (KKKC) / KULTŪRPOLIS

(Didžioji Vandens g. 2)
www.kkkc.lt
www.menokiemas.lt
www.kulturpolis.lt
www.facebook.com/tegyvuojakulturpolis

Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu“

2019 m. sausio 11 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu“. Šeštadienį, sausio 12 d., 12 val. menininkė kviečia į ekskursiją po savo darbų parodą.

Pirmoji klaipėdiečių pažintis su tapytojos Eglės Velaniškytės kūryba įvyko 2010-aisiais, kuomet menininkė Klaipėdos galerijoje eksponavo savo darbų parodą „Belaukiant paveikslo“. Po devynerių metų į uostamiestį menininkė sugrįžta su 2016-aisiais pradėtu tapyti paveikslų ciklu „Aš ateinu“, padiktavusiu ir parodos pavadinimą, bei kitais kūriniais. Parodoje eksponuojami ir tapytojos dukters Miglės Borisevičiūtės piešiniai.

Ciklo „Aš ateinu“ drobėse Eglė Velaniškytė pasakoja Dievo istoriją, greta Jo vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius. Kurdama skaudžias, ribines situacijas atskleidžiančias scenas, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina Dievą prie žmogaus. Šios temos atsiradimo priežastis menininkė atskleidė viename interviu: „2015-ųjų rudenį netapiau, nes ir viduje, ir išorėje buvo tamsu, skaičiau daug istorinės tematikos knygų ir tada man pasidarė gėda, supratau, kad šventumas ir Jėzus Kristus atėjo pačiu laiku, nes mūsų istorija yra labai katastrofiška. <...> Paroda yra apie mus, žmones, bet sąmoningai suformuluota per religinę tematiką.“

Eglės Velaniškytės kūrybai būdinga ekspresyvi tapybinė kalba, žemiškų tonų ir pustonių paletė, nuskaidrinta auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ne iš pasipriešinimo ar kovos – ji padeda atskleisti dabarties akimirką, sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties.

Pasak menotyrininkės Miglės Munderzbakaitės, „figūrinę tapybą plėtojančios menininkės kūrybos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. <...> E. Velaniškytės žmogus įsitraukęs į įvairias gyvenimo situacijas – skaudžias, gąsdinančias, kupinas rimties, ramybės ir, priešingai, nerimastingumo. Iš drobės žvelgiančios figūros, nors ir įrėmintos į religinį naratyvą, dažnai pasiskolintos iš menininkės aplinkos. Kūriniuose galima atrasti tapytojos šeimos narius, kolegas. <...> Pastaraisiais metais tapyti kūriniai atskleidžia ne tik E. Velaniškytės produktyvumą, bet ir tam tikrą kūrybinį proveržį. Parodoje galima pastebėti didesnės vaizduojamų figūrų dinamikos, judesio. Anksčiau dominavusį gana nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E. Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai pasipildo darbais, kuriuose dominuoja ekspresyvi mėlyna. Parodoje esama kūrinių, kurie tarsi vaduojasi iš susikaustymo, tvarkingumo, vietoj jo pasiūlydami įtampą, minties intensyvumą ir ekspresiją.“

Apie autorę

Eglė Velaniškytė gimė Kaune, 1976 m. baigė Kauno keturmetę vaikų dailės mokyklą, 1976–1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute, Tapybos katedroje, nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. E. Velaniškytė personalines parodas pradėjo rengti 1980 m., grupinėse parodose dalyvauja nuo 1979 m. Menininkė ne tik tapo, bet ir užsiima pedagogine veikla – Kauno paveikslų galerijoje rengia edukacines pamokas, taip pat dalinasi tapybos technikos žiniomis, ugdo būsimus jaunuosius menininkus.

E. Velaniškytė, vadinamosios Lūžio kartos atstovė, sukūrė atpažįstamą, išskirtinį stilių, pasižymintį figūrinės tapybos plėtojimu ir profesiniu meistriškumu. Tapytoja priklausė garsiajam menininkų kursui (Š. Sauka, V. Paukštė, P. Griušys, A. Petrašiūnaitė). XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje ji, kaip ir daugelis to meto jaunų dailininkų, pasitraukė iš miesto. Kartu su disidentu Justinu Mikučiu, kuris Dailės institute dirbo pozuotoju, jie keliavo po Lietuvą, studijavo gamtą, rinko liaudies meną. 

Kai kalbama apie menininkės kūrybą, neretai akcentuojamas itin kūrybiškas ir kokybiškas Salako atsiskyrėlės periodas. E. Velaniškytė penkiolika metų (1985–2000) praleido Salako seniūnijos Sabalunkų kaime (Zarasų r.), sename giminės vienkiemyje. Salake susiformavo E. Velaniškytės stilius ir temos – ekspresyvi, niūrių žemiškų spalvų tapyba ir personalizuotos biblinės temos. 

Paroda veiks iki 2019 m. vasario 3 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

 Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos darbų paroda „80 + 20"

 

2019 m. sausio 11 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos paroda „80+20“, skirta pirmosios žemaičių dailininkų kūrybos parodos 80-mečiui ir VDA Telšių fakulteto įkūrimo 20-mečiui paminėti.

KKKC parodų salės duris atveria paroda, kurioje – Lietuvos menininkų kūryba, dedikuota dviejų reikšmingų datų minėjimui. Kai šiuolaikinis menas neišvengiamai veikiamas globalizacijos ir niveliacijos procesų, grįžimas  prie ištakų, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos deklaravimas parodoje nėra laikomas vien siauru regioniškumo propagavimu. Skaičių 80+20 suma simboliškai atsigręžia į Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečio minėjimą. Tad į žemaičių, aukštaičių ir kitų regionų  menininkų parodas reikėtų žvelgti kaip į vieną šiuolaikinio Lietuvos meno apraiškos formų, kuria siekiama išlaikyti ir propaguoti ne tik etnines, bet ir bendras nacionalines, kultūros, etikos, estetikos ir kitas menui kurti ir propaguoti būdingas vertybes. 

Parodos „80+20“ kolekciją suformavusi ašis yra institucinis identitetas. Dėstytojo ir menininko santykis – visada diskursyvus, dažnai kategorizuojamas akademinio formato nuostatomis. Tokie varžantys  aspektai nemotyvuoja kūrybinės potencijos, greičiau atvirkščiai – skatina nusišalinti į tylius ir intymius savirealizacijos aktus. Dėstytojas / menininkas, nepriklausomai nuo savo pareigybių, visgi labiau linkęs identifikuotis meno formomis. Ši paroda paneigia mąstymo ar nerašytų taisyklių stereotipus ir kviečia žiūrovą smalsiai tyrinėti.
  
Parodoje pristatoma trylikos VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūryba – tekstilės, šiuolaikinės juvelyrikos, skulptūros, objekto meno, tapybos, instaliacijos ir kt. darbai, apeliuojantys į laiko ir vietos santykį. Gilūs savo koncepcija ar idėjine prasme kūriniai, atlikti iš parankių ar paklusnių medžiagų, atskleidžia menininkų potencialą ir savirealizacijos poreikį. Pristatomų kūrinių monochrominis koloritas su minimaliu spalvos proveržiu kuria vientisą ekspoziciją ir leidžia pamatyti gana ilgą ribų diapazoną bei medžiagiškumo įvairovę.

Savo kūrybą parodoje „80+20“ pristato dėstytojai / menininkai: prof. Petras Gintalas, prof. Romualdas Inčirauskas, prof. Remigija Vaitkutė, doc. Beata Zdramytė, doc. Albertas Gedvilas, doc. Neringa Poškutė-Jukumienė, prof. Vytautas Mockaitis (1958 – 2011), doc. Tomas Vaičaitis, dr. Salomėja Jastrumskytė, lekt. menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, prof. Zita Inčirauskienė, lektoriai Bangutis Prapuolenis, Gintaras Gailius. 

Parodos kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė.

Apie VDA Telšių fakultetą

Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto įkūrimo užuomazgos siekia 1926 m. įkurtos amatų mokyklos laikus. Vėlesniais dešimtmečiais mokykla buvo ne kartą reformuota, keisti pavadinimai. 1998 m. mokykla tapo Vilniaus dailės akademijos dalimi. Turėdama gilias tradicijas, ši mokymo įstaiga nuolat atvira šiuolaikinių idėjų vystymui bei technologinių inovacijų galimybėms. VDA TDF šiuo metu veikia trys katedros: Metalo plastikos katedra, jungianti Metalo meno ir juvelyrikos bei Skulptūros studijas, Dizaino katedra, jungianti Gaminio dizaino, Baldų dizaino ir restauravimo, Aprangos dizaino studijas, bei Dailės pagrindų ir teorijos katedra, teikianti kiekvienam būsimam menininkui būtinas teorines žinias iš bendrosios meno istorijos, teorijos, estetikos bei konkrečios jo pasirinktos specialybės sričių.

Paroda „80+20“ veiks iki 2019 m. vasario 3 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

 

 

KKKC Parodų rūmuose – B. Šarkos ir R. Treigio fotografinės diskusijos „Vidurnakt ir giliau“ albumo pristatymas


2018 m. lapkričio 5 d., pirmadienį, 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristatomas Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio keliaujančios fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ albumas.

Albumo dėžutėje tilpo tik nedidelė dalis fotografijų, surinktų iš internetinės erdvės. Žodžiais ne visada galima papasakoti ir užrašyti atrastas būties akimirkas. Kūrėjai praleido daugiau nei vienerius metus, kiekvieną dieną vidurdienį ir vidurnaktį bendraudami vaizdais. Nesibaigiantis pokalbis be žodžių interneto socialiniame tinkle įtraukė ir atsitiktinius lankytojus. Vieni buvo liudininkai ir klausėsi, kiti, priešingai, atsiųsdavo savo vaizdus, keisdami ir papildydami kūrėjų diskusijas. Išnykusi riba tarp gyvenimo ir kūrybos daugelį pokalbių paklaidino laike.

Dabar nežinia, kada tiksliai viskas prasidėjo. Keliaujančio fotografijos projekto „Vidurnakt ir giliau“ atsiradimą lėmė kino režisieriaus Jimo Jarmucho filmas „Patersonas“ apie kasdienybės poeziją. Filmo režisierius žiūrovams nesiūlė daug – tiesiog pagyventi dvi valandas Patersono ritmu.

Fotografijų albumo pristatymo metu Benas Šarka ir Remigijus Treigys siūlo sustabdyti dar vieną valandą tarp kasdienybės pašnekesių. Vienos dienos fotografijų parodoje bus pristatytos naujos, dar niekam nežinomos ir nematomos kasdienybės istorijos.

Kūrėjai kviečia atrasti pasaulį, kuriame daug kas vyksta kitaip, nors iš pirmo žvilgsnio tarp mūsų kasdienybės ritualų lyg ir nėra nieko naujo. Albumo pristatymo metu bus galima ne tik apžiūrėti fotografijos kūrinius, bet ir išsinešti dalį parodos į namus. Kūriniai parodų salėje ilgai neužsibus ir tęs kelionę iš vieno miesto į kitą, lėtai išnykdami kasdienybėje.

Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ katalogo sudarytoja – Kūrėjų sąjunga, teksto autorė – Aistė Paulina Virbickaitė. Katalogą spausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė, tiražas – 200 vnt.
 
Kūrėjų sąjungos projektą „Vidurnakt ir giliau“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

 

 

„MICHAELSON boutique HOTEL“

Žvejų g. 18A, LT-91241 Klaipėda

 

 

 

Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka

Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka (Turgaus g. 8)

 

 

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius

(J. Janonio g. 9)

 

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Didžioji Vandens g. 2

Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės darbų paroda „Žolynų kelias“

Birželio 22 d. 16 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės darbų paroda „Žolynų kelias“. Renginyje dalyvaus ir savo kūrybą pristatys pati autorė.
Pasak Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės, jos daugiabučio rūsys kimšte prikimštas džiovintų žolių. Kartais jos keliauja į viršų ir pasklinda po buto grindis. Tuomet namai tampa panašūs į tvartelį, kuriame gimė Kristus. Tarp žolių raitosi vaikai, trumpakojis šuo kariasi per neišbrendamus brūzgynus, kol viskas susipina, susijungia, susilipdo ir tampa skulptūromis, paveikslais, altorėliais, verbomis.
Žiemą menininkė taip pasiilgsta žolių, kad darbas jai tampa tarsi malda. Kiekvienas kūrinėlis primena, kad grįš vasara, gamta atgims ir viskas sužydės. Savo kūrinius ji lygina su dievdirbio Liongino Šepkos darbais. Iš tiesų jie panašūs archajiškumu, senoviškais simboliais, jautrumu.
Žolės šiai kūrėjai – tai meditacija ir savirealizacija. Jai patinka liesti, čiupinėti, įžvelgti faktūras, spalvas kaip tapyboje. Žolynai turi tiek spalvų – šviesiai žalias liepos žiedelis, geltonas avižos stiebelis, auksinės linų galvenos, pilkšvos aguonų dėžutės ir gilių kepurėlės. Kaip teigia parodos autorė, ji po truputį atsirinkusi medžiagas, kurios dirbant nesutrupa, nelūžta, dera. Raudonos uogos – šermukšniai, erškėtuogės – stulbina spalvų sodrumu.
Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė yra sukūrusi Šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šv. Pranciškaus, Šv. Petro, Nukryžiuotojo figūras iš žolynų. Kristus, kaip ir seniai iš šio pasaulio išėjusiam dievdirbiui, išėjo šiek tiek pagoniškas – ne su erškėčių, o su mėlynių vainiku. „Radau jas kalėdiniame miške, ten mėlynės iš po sniego išlindusios – tokios žalios žalios, kaip rūtos, ryškios. Pamaniau, kad ir jos, kaip Kristus, iškentėjusios šaltį, išsilaikiusios. Argi tai – ne kančia?“ – pasakojo menininkė.

Apie autorę
Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė gimė 1973 m. Vilniuje
1998 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo keramikos menų magistro laipsnį
Nuo 1998 m. autorė su savo darbais kasmet dalyvauja įvairiose liaudies meistrų mugėse
Nuo 2008 m. ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė
2009 m. suteiktas meno kūrėjos statusas
2008 m. Veisiejuose „Šv. Jurgio skulptūrų“ konkurse apdovanota diplomu už panaudotų medžiagų novatoriškumą

 

 

Baroti galerija

Aukštoji g. 12

 

 

Klaipėdos kultūros fabrikas

Bangų g. 5A

 

 

Galerija „si:said"

(Daržų g. 18, Klaipėda)