Ilgalaikiai renginiai

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija

(Liepų g. 33)

www.ldm.lt/pdg

Prano Domšaičio galerijoje - Rytų Prūsijos dailės paroda 

Nuo 2014 m. gegužės 8 d. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) veikia paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.-XX a. I pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio". Parodoje eksponuojami kūriniai iš draugijos „Nidden" nario A. Popovo pastaraisiais metais sukaupto gausaus dailės rinkinio, kuriame vyrauja  Rytų Prūsijoje sukurti tapybos ir grafikos darbai, vaizdingai bylojantys apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus. Kadangi rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę, paroda veiks iki 2018 m., ją lydės įvairi edukacinė ir kultūrinė programa.

Prano Domšaičio galerijoje atidaryta paroda yra pats didžiausias ir išsamiausias rinkinio pristatymas visuomenei - per du šimtai tapybos ir grafikos kūrinių reprezentuoja apie šimto autorių kūrybą. Paveikslai, nutapyti aliejumi, tempera, akvarelės, pastelės, įvairiomis grafikos technikomis sukurti estampai, piešiniai, reprodukcinė grafika atspindi ryškiausius Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškinius - Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidos dailininkų koloniją, supažindina su  čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba.

Parodoje vyrauja Rytų Prūsijos peizažai, juos papildo figūrinės kompozicijos, natiurmortai ir portretai. Greta Rytų Prūsijos vaizdų pamatysime ir  kitų vietovių motyvus. Įprastas laikotarpiui dailininkų mobilumas, keitimasis idėjomis, naujų meno stilių pažinimas prisidėjo prie Rytų Prūsijos dailės įvairovės ir sklaidos toli už krašto ribų. 

Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė - nuo akademizmo, sentimentalaus realizmo, vėlyvojo impresionizmo, natūralizmo iki ekspresionizmo ir naujojo daiktiškumo. Keli XX a. antroje pusėje sukurti darbai, atstovaujantys vėlyvojo ekspresionizmo krypčiai, tik patvirtina Rytų Prūsijos kraštovaizdžio magiją - negalėdami vykti į pamėgtas vietas, dailininkai, remdamiesi atmintyje giliai įstrigusiais įspūdžiais, tapė „prisiminimų" paveikslus.


 
Interaktyvi projekcinė siena Prano Domšaičio galerijoje. Edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“
(skirta visų amžių vaikų ir moksleivių grupėms)


Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) įgyvendintas inovatyvus projektas „Įženk į paveikslą. Interaktyvi projekcinė siena“, kurio tikslas – muziejaus ekspozicijų pritaikymas vaikams ir jaunimui. Projekto rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.

Nuolatinėje P. Domšaičio ekspozicijoje įrengta į žmogaus judesius per atstumą reaguojanti interaktyvi projekcinė siena. Panaudojus P. Domšaičio paveikslų skaitmeninius vaizdus, buvo sukurta speciali programa. Lankytojas, atsistojęs prieš projekcinę sieną, pamato savo atvaizdą demonstruojamame paveiksle. Keli kiekvieno paveikslo variantai (spalvotas, spalvotas su išryškinta pavišiaus faktūra, grafinis, nespalvotas reljefinis) leidžia geriau suvokti paveikslo kompoziciją, piešinį, spalvinę gamą, palyginti jį su originalia kompozicija. Virtualus buvimas paveiksle padeda vaikams, moksleiviams nagrinėti kūrinio kompoziciją, keisti ir papildyti jos pirminį variantą.

Projekcijoje naudojami trys P. Domšaičio aliejinės tapybos paveikslai eksponuojami interaktyvios sienos salėje. Prie jų lankytojams pateikiama papildoma informacija: kokie veikėjai vaizduojami paveiksluose, ką jie reiškia ir ką veikia, schemose nagrinėjamos kompozicijos, spalvinė struktūra, tapymo būdai, kitos meninės raiškos priemonės. Ši informacija padeda lankytojams įsigilinti į paveikslus, ir kūrybiškiau improvizuoti virtualiame vaizde. Interaktyvi projekcinė siena, naujovė muziejų edukacinėje veikloje, atveria plačias ekspozicijų pritaikymo ir aktualizavimo jauniesiems lankytojams galimybes.

Interaktyvi projekcija skirta vaikų ir moksleivių grupėms. Tam parengta edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“, kurioje interaktyvi projekcija, galerijoje jau anksčiau naudoto planšetinio audiogido ir informacinio terminalo teikiamos interaktyvios veiklos galimybės derinamos su tradicinėmis veiklomis – spalvų eksperimentais, tapymu ir piešimu.

 

 

Paroda „Dionyzo Varkalio kolekcija. Iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX– XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio"
 
Parodoje „Dionyzo Varkalio kolekcija iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX-XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio" eksponuojami porceliano, fajanso indai, bronzinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, sidabro ar pasidabruotos vazos, stalo reikmenys ir papuošalai. Visi jie mena Klaipėdos ir pamario krašto kasdienį gyvenimą, atspindi vidutiniojo luomo bei eilinių miestiečių estetinį skonį. Nemaža dalis keramikos dirbinių - puodeliai, lėkštės ir lėkštutės, įvairūs suvenyrai yra puošti Klaipėdos miesto ir krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Kolekciją, vertinga istoriniu ir meniniu požiūriu, surinko ir Lietuvos dailės muziejui perdavė klaipėdietis Dionyzas Varkalis. 


 

 

XVI–XX a. miniatiūrų ekspozicija

Miniatiūrų ekspozicijos Prano Domšaičio
galerijoje (Klaipėda) fragmentai.
Nuotr. Antano Lukšėno

Miniatiūrų ekspozicijoje Prano Domšaičio galerijoje rodoma daugiau kaip 300 įvairių miniatiūros žanro vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Miniatiūros (it. miniatiura, pranc. miniature) – nedidelio formato preciziškai atlikti dailės kūriniai, pasižymintys dokumentiniu tikslumu, plastikos subtilumu bei raiškumu, aukštu meniniu lygiu. Miniatiūrinių meno kūrinių paskirtis visada buvo daugiau taikomoji – įamžinti istorinio įvykio ar asmens svarbą, pabrėžti socialinės padėties išskirtinumą, tarnauti siekiant pažintinių ir šviečiamųjų tikslų, būti nepamainomais kasdienės buities atributais. Tačiau šie mažųjų formų tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės dirbiniai savo estetine verte, unikalia menine forma, preciziška atlikimo technika prilygsta „didžiosioms“ kultūros vertybėms.

Muziejaus ekspozicijoje gausiai pristatoma XVI–XX a. miniatiūrinė tapyba – peizažai, portretai, religinio, buitinio ir mitologinio žanro kompozicijos, atliktos įvairiomis technikomis: tapytos aliejiniais dažais ant mažyčių vario ar marmuro plokštelių, akvarele ar guašu ant dramblio kaulo ar popieriaus, sukurtos lako ar emalio tapybos technikomis. Ypatingu subtilumu pasižymi rokoko, klasicizmo ir romantizmo stiliaus portretai, atstovaujantys prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių mokykloms. Eksponuojami memorialiniai ir istoriniai medaliai, galima pamatyti Vilniaus auksakalių cecho dirbinių.

Paspalvinti vario raižiniai, vaizduojantys XVII a. pab.–XIX a. pr. aprangą, supažindina su kostiumo istorija, jo detalėmis ir atributais, taip pat atskleidžia įdomius įvairių profesijų atstovų tipažus. Dėmesį patraukia anglų dailininkų plieno raižiniai, fiksuojantys antikos architektūrinius paminklus Europoje, Afrikoje ir Mažojoje Azijoje.

Ekspozicijoje nemažai taikomosios dailės pavyzdžių:  biseriu (spalvoto stiklo karoliukai) siuvinėtų paveikslėlių, piniginių, dėžučių; porceliano ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, tabokinių, pypkių, lėkštučių bei puodukų; XIX a. Meiseno porceliano manufaktūroje išlietų antikinių dievų biustų. Akį malonina prašmatnios, įmantriai ornamentuotos XVII–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų vėduoklės iš perlamutro, vėžlio ir dramblio kaulo, inkrustuotos auksu bei sidabru, subtiliai ištapytos žanrinėmis scenomis, puoštos nėriniais ar plunksnomis. Nemažo formato Boleslovo Rusecko (1824–1913) paveikslas „Moters su vėduokle portretas“ iliustruoja Vilniaus krašto moterų papuošalus ir vėduokles.

Reikšmingą ekspozicijos dalį sudaro unikalios savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės

(1926–1993) akvarelinės miniatiūros. Jose ypatingai subtiliai perteikti dailininkės gimtojo Antšvenčių kaimo (Jurbarko r.) gamtos vaizdai. Gyvenusi uždarą gyvenimą, kūrusi vienumoje ir niekad dailės nestudijavusi, L. Meškaitytė pasiekė itin aukšto profesinio meistriškumo. Augte suaugusi su gamta, ji nepaprastai jautriai perteikė jos grožį ir kartu išreiškė savo dvasios stiprybę. L. Meškaitytės miniatiūrose stebuklingai atgyja dailininkės tėviškės vaizdai – gimtoji sodyba, aplinkiniai miškai, laukai, pievos, upeliukų pakrantės, gėlės, įvairūs augalai, paukščiai ir gyvūnai, paslaptingi piliakalniai, mažų miestelių gyvenimas. Akvarelinės miniatiūros primena talentingą menininkę, kuri atidavė tapybai visą savo sielą ir gyvenimą.

 

Nuo abstrakcijos iki miniatiūros. Mažosios Lietuvos asmenybių pėdsakais  
Irmos Leščinskaitės tapybos ir piešinių paroda

2019 m. liepos 11–rugsėjo 1 d. 

Irmos Leščinskaitės tapybos ir piešinių paroda „Nuo abstrakcijos iki miniatiūros. Mažosios Lietuvos asmenybių pėdsakais“ yra vienas iš etapų tęstinio projekto, kurio tikslas – įtraukti į šiandieninio meno lauką Lietuvos dailės paveldą. Ankstesnėse parodose (2009, 2016) tapytoja pristatė du paveikslų ciklus, kuriuose paveldas artikuliuojamas įvairiomis meninėmis formomis. Nuo 2007 m. autorė naudoja parodose interaktyvius techninius sprendimus, kurie papildo tradicinę tapybos raišką.  
Plėtodama pradines projekto idėjas ir derindama instaliuotos tapybos bei pridėtinės realybės technologijas (technologijų autorė Gerda Antanaitytė), I. Leščinskaitė šioje parodoje eksponuoja tapybos ir piešinių ciklą, kurį inspiravo XVII–XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas ir iškiliausios krašto istorijoje asmenybės. Šiuolaikiškas paveldo įprasminimas buvo svarbiausias dailininkės tikslas. Pasitelkus interaktyvumą, aktualizuojamos kultūriškai ir istoriškai savito Mažosios Lietuvos regiono sociokultūrinei raidai nusipelnusios asmenybės – Adalbertas Becenbergeris, Simonas Dachas, Kristijonas Donelaitis, Martynas Jankus, Jurgis Zauerveinas, Dovas Zaunius, taip pat Prūsijos karalienė Luizė. 
Praeities tema įterpiama į didelio formato abstrakčias kompozicijas autorei nebūdinga miniatūrinių portretų forma. Kontrastas tarp abstraktaus ir tikroviško intriguoja. Nedideli istorinių asmenybių atvaizdai išraiškingo kolorito, turtingų faktūrų drobėse iškyla tarsi paslaptingo erdvėlaikio atgarsiai. Vos juntamos, punktyrinės realaus pasaulio užuominos organiškai įjungiamos į spalvų plokštumas ir kompozicijų erdves kaip subtilus priminimas apie praeities ir dabarties sąsajas.
I. Leščinskaitė – tapytoja,  Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto docentė, projektų kuratorė, surengusi 28 personalines parodas, dalyvauja bendrose parodose, meniniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje.  

 

Klaipėdos apskrities  viešoji I. Simonaitytės biblioteka

(Herkaus Manto g. 25)

 

Edukacinė erdvė

(Herkaus Manto g. 9a)

 

 

 

Klaipėdos galerija

(Bažnyčių g. 6)

 

 

Naujoji Klaipėdos galerija

(PC "Herkaus Galerijoje", Herkaus Manto g. 22)

Algimanto Jusionio  (1954– 2003) tapybos parodos
„KUR MANO NAMAI...“ atidarymas


Algimantas Jusionis vieną savo tapybos darbą buvo pavadinęs „Kur mano namai...“.  Simboliškai taip pat vadinasi ir  menininko jubiliejui skirta paroda. Žymus Lietuvos tapytojas šiemet būtų minėjęs 65 metų sukaktį. Tačiau prieš 16 metų netikėtai mus palikusiam menininkui jubiliejai jau nebesvarbūs – jie svarbesni mums, gyviesiems, nes tai puiki proga priminti ar supažindinti su šio iškilaus tapytojo kūryba. 
„Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spalvomis. Rašau spalvomis. Skaitykite mane. Kiekvienas perskaitysite savaip. Tai bus kiekvieno Jūsų ir mano tiesa“, – šie dailininko kažkada užrašyti žodžiai parodos lankytojams turėtų tapti raktažodžiu, atskleidžiančiu aistringą kūrėjo dvasią.
A. Jusionis – vienas ryškiausių viduriniosios kartos Lietuvos tapytojų, jis priklausė stipriausiai Klaipėdoje tapytojų grupei, iš kurios išsiskyrė laisva, nevaržoma maniera, ekspresionistinėmis nuostatomis, eksperimentatoriaus drąsa ir kūrėjo aistra. Jo kūryba reikšminga ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos dailės kontekste. A. Jusionio tapyba tęsia koloristinės, ekspresyviosios lietuvių tapybos tradicijas, kartu tai moderni, pažymėta ryškiu individualumo ženklu, emocionali kūryba.
Tapytojas, pedagogas A. Jusionis gyveno ir kūrė Klaipėdoje. Nuo 1989 m. buvo grupės „Prarastoji karta“ narys. Tai buvo labai produktyvus kūrėjas – surengė 20 individualių parodų, dalyvavo 40-yje grupinių parodų, rengė plenerus, tarptautinius simpoziumus, parodas.
Menininkas ne tik pats tapė, bet ir mokė tapyti kitus. Dėstydamas tapybą VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, jis sugebėdavo beveik nepastebimai paskatinti studentus pasiekti rezultatų ir pamilti tapybą. 
A. Jusionis, 1992-aisiais įstojęs į Lietuvos dailininkų sąjungą, nuo 1996 metų iki pat mirties  vadovavo LDS Klaipėdos skyriui. Algimanto asmenyje derėjo tikro menininko, savaip žvelgiančio į pasaulį, ir puikaus organizatoriaus, visada pasiekiančio užsibrėžtą tikslą, savybės. Vertingi sumanymai, leidiniai, originalūs projektai ir parodos išjudino, įnešė intrigos į miesto meninį gyvenimą. Jo pirmininkavimo metai įėjo į organizacijos istoriją kaip labai produktyvus, reikšmingas laikotarpis. 
 

Paroda vyks iki rugpjūčio 14 d. 

 

 

Klaipėdos etnokultūros centras

(Daržų g. 10)

 

 

Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centras (KKKC) / KULTŪRPOLIS

(Didžioji Vandens g. 2)
www.kkkc.lt
www.menokiemas.lt
www.kulturpolis.lt
www.facebook.com/tegyvuojakulturpolis

 

KKKC Parodų rūmuose – B. Šarkos ir R. Treigio fotografinės diskusijos „Vidurnakt ir giliau“ albumo pristatymas


2018 m. lapkričio 5 d., pirmadienį, 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristatomas Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio keliaujančios fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ albumas.

Albumo dėžutėje tilpo tik nedidelė dalis fotografijų, surinktų iš internetinės erdvės. Žodžiais ne visada galima papasakoti ir užrašyti atrastas būties akimirkas. Kūrėjai praleido daugiau nei vienerius metus, kiekvieną dieną vidurdienį ir vidurnaktį bendraudami vaizdais. Nesibaigiantis pokalbis be žodžių interneto socialiniame tinkle įtraukė ir atsitiktinius lankytojus. Vieni buvo liudininkai ir klausėsi, kiti, priešingai, atsiųsdavo savo vaizdus, keisdami ir papildydami kūrėjų diskusijas. Išnykusi riba tarp gyvenimo ir kūrybos daugelį pokalbių paklaidino laike.

Dabar nežinia, kada tiksliai viskas prasidėjo. Keliaujančio fotografijos projekto „Vidurnakt ir giliau“ atsiradimą lėmė kino režisieriaus Jimo Jarmucho filmas „Patersonas“ apie kasdienybės poeziją. Filmo režisierius žiūrovams nesiūlė daug – tiesiog pagyventi dvi valandas Patersono ritmu.

Fotografijų albumo pristatymo metu Benas Šarka ir Remigijus Treigys siūlo sustabdyti dar vieną valandą tarp kasdienybės pašnekesių. Vienos dienos fotografijų parodoje bus pristatytos naujos, dar niekam nežinomos ir nematomos kasdienybės istorijos.

Kūrėjai kviečia atrasti pasaulį, kuriame daug kas vyksta kitaip, nors iš pirmo žvilgsnio tarp mūsų kasdienybės ritualų lyg ir nėra nieko naujo. Albumo pristatymo metu bus galima ne tik apžiūrėti fotografijos kūrinius, bet ir išsinešti dalį parodos į namus. Kūriniai parodų salėje ilgai neužsibus ir tęs kelionę iš vieno miesto į kitą, lėtai išnykdami kasdienybėje.

Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ katalogo sudarytoja – Kūrėjų sąjunga, teksto autorė – Aistė Paulina Virbickaitė. Katalogą spausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė, tiražas – 200 vnt.
 
Kūrėjų sąjungos projektą „Vidurnakt ir giliau“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

 


KKKC Parodų rūmuose – Angelinos Banytės „Monumentalumas tyloje“

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2019 m. birželio 28 d., penktadienį, 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristato Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė, multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

LDS Klaipėdos skyriaus kuruojama paroda „Monumentalumas tyloje“ skirta pristatyti menininkės Angelinos Banytės (g. 1949) monumentaliąją kūrybą. Per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius, prabėgusius Klaipėdoje, A. Banytė sukūrė nemažai monumentaliosios tapybos objektų, kai kuriuos –  kartu su bendraautoriais. Jos kūrybos siena užpildytų daugiau kaip 1000 kv. metrų plotą ir tai yra parodos „Monumentalumas tyloje“ kertinė ašis.

A. Banytės monumentaliosios tapybos darbų daugiausiai yra Vakarų Lietuvoje (Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose), taip pat Vilniuje ir Druskininkuose. Dauguma freskų jau prašosi restauravimo, todėl ypač svarbus tampa jų užfiksavimo, pamatymo šiuolaikiniame kontekste aspektas. XX a. antroje pusėje freskomis gausiai dekoruoti visuomeniniai pastatai. Joms būdinga sąlygiška daugiaplanė erdvė, daugiafigūrės kompozicijos, freska derinta su kitomis technikomis, dažniausiai sgrafitu. Tačiau ši informacija šiandien labiau žinoma tik siauram meno žinovų ratui  arba žmonėms, įgijusiems patirties gyvenant tarp jų – tarp freskų.

Menininkei sieninės tapybos darbai buvo ir tebėra malonūs kūrybiniai iššūkiai, nes iki pat šiol A. Banytė dirba savo srityje. Kūrėjai tai – visai ne milžiniškos fizinės ištvermės ir kruopštumo reikalaujantys projektai, o savirealizacija ir kūrybinis džiaugsmas. Dėl tuometinės (po studijų baigimo 1974 m. iki nepriklausomos Lietuvos laikotarpio) freskos sėkmės menininkė galėjo save realizuoti, o dabar tokie užsakymai retenybė – vienetiniai, mažesnio formato ir privačiose erdvėse. Anot Angelinos Banytės, sieninės tapybos fenomenas kažin ar kada sugrįš. Monumentalistė juokaudama sako, kad šiandien sukurti tokias freskas būtų beveik neįmanoma, nes šiuolaikinės statybos pastatuose, kuriuose gausu stiklo ir metalo, praktiškai nebėra tam palankių sienų, o ir dažų pigmentai labai brangūs, juos reikia atsivežti iš Italijos.

2019 metais A. Banytė mini 70 metų jubiliejų. Ta proga LDS Klaipėdos skyrius imasi kuruoti freskos fenomeno ir jos šiuolaikinės destruktyvios egzistencijos parodą, kuri susideda iš menininkės sukurtų freskų skaitmeninių atspaudų ant audinio masteliu 1:1, pasitelkus multimedijas įamžintų ir realiu dydžiu perkeltų ant KKKC Parodų rūmų sienų, instaliacijos, taip pat videodarbo fresco. Ši paroda suteiks galimybę žiūrovui suvokti kūrinių mastelį, menininkei būdingą siužetinę liniją, stilių, monumentalumą, suprasti sieninės tapybos vertę. Parodos pavadinimas „Monumentalumas tyloje“ pasirinktas neatsitiktinai. Jis labai aiškiai nurodo į trapios, moteriškos, kuklios asmenybės didelius darbus, kurie verti būti pamatyti ir užfiksuoti.

Paroda veiks iki 2019 m. liepos 28 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Renginyje bus fotografuojama bei filmuojama, todėl informuojame, kad lankytojai gali būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti skelbiami viešai socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje. 
 

Paroda „Klaipėdos architektūra 2018. Kontekstas“: architektų darbų apžvalga

2019 m. birželio 28 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma kasmetinė architektų darbų paroda „Klaipėdos architektūra 2018. Kontekstas“ bei pristatomas ją lydintis leidinys.

Pagrindinė parodos dalis – architektų metinės produkcijos apžvalga. Jos temos – architektūros konkursai, projektai, realizacijos, akademiniai darbai. Eksponuojami Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat mūsų miesto architektų darbai kituose Lietuvos miestuose, tapę respublikinių architektūrinių konkursų laureatais.

Kiekvienas projektas, esantis parodoje, turi savo kontekstą, istoriją, patirtis, kurios turėjo įtakos projektų idėjoms ir sprendiniams. Parodoje-instaliacijoje tai atspindės tušti planšetai, suteikę visai ekspozicijai pagrindą ir padėję skirtingas projektų stadijas organiškai sujungti į bendrą tašką, bendrą vardiklį, bendrą kontekstą.

Pagrindinis Klaipėdos architektūros parodos tikslas išlieka tas pats – apžvelgti metinius architektų darbo rezultatus Klaipėdoje bei klaipėdiečių architektų sėkmingiausius darbus svetur, kartu pateikiant ir alternatyvų požiūrį į Klaipėdos architektūrą. 

Parodos rengėjas: Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, kuratorius – architektas Andrius Laurinaitis.

Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybė.

Paroda veiks iki 2019 m. liepos 28 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Renginyje bus fotografuojama bei filmuojama, todėl informuojame, kad lankytojai gali būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti skelbiami viešai socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje. 
 

„MICHAELSON boutique HOTEL“

(Žvejų g. 18A)

 

 

 

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka

(Turgaus g. 8)

 

 

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius

(J. Janonio g. 9)

 

 

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

(Didžioji Vandens g. 2)

Muziejuje – paroda „Klaipėdos miesto Garbės pilietis Gytis Tiškus. Gyvenimas ir kūryba“

Birželio 21 d. 16 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma paroda „Klaipėdos miesto Garbės pilietis Gytis Tiškus. Gyvenimas ir kūryba“. 

G. Tiškus (1934–2008), vienas iškiliausių Klaipėdos architektų, išskirtinė ir įvairiapusė asmenybė. Gyvendamas ir dirbdamas Klaipėdoje jis tapo tvirtu pajūrio žmogumi ir nepasidavė svetimoms naujovėms. Architektas, nuo 1961 m. pradėjęs kurti naujosios Klaipėdos veidą, konsultavosi su istorikais, restauratoriais. Likę Klaipėdos senieji raudonų plytų statiniai – kareivinės, buvusi mokytojų seminarija ir senasis paštas – padiktavo idėją projektuojant naujuosius kvartalus panaudoti degtas raudonas plytas. Jo autoriniai darbai ir asmeninis požiūris į miesto savito veido formavimą padėjo uostamiesčiui išsiskirti iš kitų Lietuvos miestų. 
Paroda skirta architekto 85-osioms gimimo metinėms, parengta iš dukros Eglės Tiškutės-Venckienės muziejui perduoto G. Tiškaus archyvo. Pristatoma gausi fotodokumentinė medžiaga, iliustruojanti jo gyvenimo kelią, profesinę veiklą, piešiniai, grafikos ir pastelės darbai, apdovanojimai, visą gyvenimą rinktos kolekcijos.
Paroda muziejuje veiks iki rugsėjo 14 d.

 

 

 

Baroti galerija

 

 

Klaipėdos kultūros fabrikas

(Bangų g. 5A)

 

 

Galerija „si:said"

(Daržų g. 18)