Ilgalaikiai renginiai

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija

(Liepų g. 33)

www.ldm.lt/pdg

Prano Domšaičio galerijoje - Rytų Prūsijos dailės paroda 

Nuo 2014 m. gegužės 8 d. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) veikia paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.-XX a. I pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio". Parodoje eksponuojami kūriniai iš draugijos „Nidden" nario A. Popovo pastaraisiais metais sukaupto gausaus dailės rinkinio, kuriame vyrauja  Rytų Prūsijoje sukurti tapybos ir grafikos darbai, vaizdingai bylojantys apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus. Kadangi rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę, paroda veiks iki 2018 m., ją lydės įvairi edukacinė ir kultūrinė programa.

Prano Domšaičio galerijoje atidaryta paroda yra pats didžiausias ir išsamiausias rinkinio pristatymas visuomenei - per du šimtai tapybos ir grafikos kūrinių reprezentuoja apie šimto autorių kūrybą. Paveikslai, nutapyti aliejumi, tempera, akvarelės, pastelės, įvairiomis grafikos technikomis sukurti estampai, piešiniai, reprodukcinė grafika atspindi ryškiausius Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškinius - Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidos dailininkų koloniją, supažindina su  čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba.

Parodoje vyrauja Rytų Prūsijos peizažai, juos papildo figūrinės kompozicijos, natiurmortai ir portretai. Greta Rytų Prūsijos vaizdų pamatysime ir  kitų vietovių motyvus. Įprastas laikotarpiui dailininkų mobilumas, keitimasis idėjomis, naujų meno stilių pažinimas prisidėjo prie Rytų Prūsijos dailės įvairovės ir sklaidos toli už krašto ribų. 

Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė - nuo akademizmo, sentimentalaus realizmo, vėlyvojo impresionizmo, natūralizmo iki ekspresionizmo ir naujojo daiktiškumo. Keli XX a. antroje pusėje sukurti darbai, atstovaujantys vėlyvojo ekspresionizmo krypčiai, tik patvirtina Rytų Prūsijos kraštovaizdžio magiją - negalėdami vykti į pamėgtas vietas, dailininkai, remdamiesi atmintyje giliai įstrigusiais įspūdžiais, tapė „prisiminimų" paveikslus.


 
Interaktyvi projekcinė siena Prano Domšaičio galerijoje. Edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“
(skirta visų amžių vaikų ir moksleivių grupėms)


Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) įgyvendintas inovatyvus projektas „Įženk į paveikslą. Interaktyvi projekcinė siena“, kurio tikslas – muziejaus ekspozicijų pritaikymas vaikams ir jaunimui. Projekto rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.

Nuolatinėje P. Domšaičio ekspozicijoje įrengta į žmogaus judesius per atstumą reaguojanti interaktyvi projekcinė siena. Panaudojus P. Domšaičio paveikslų skaitmeninius vaizdus, buvo sukurta speciali programa. Lankytojas, atsistojęs prieš projekcinę sieną, pamato savo atvaizdą demonstruojamame paveiksle. Keli kiekvieno paveikslo variantai (spalvotas, spalvotas su išryškinta pavišiaus faktūra, grafinis, nespalvotas reljefinis) leidžia geriau suvokti paveikslo kompoziciją, piešinį, spalvinę gamą, palyginti jį su originalia kompozicija. Virtualus buvimas paveiksle padeda vaikams, moksleiviams nagrinėti kūrinio kompoziciją, keisti ir papildyti jos pirminį variantą.

Projekcijoje naudojami trys P. Domšaičio aliejinės tapybos paveikslai eksponuojami interaktyvios sienos salėje. Prie jų lankytojams pateikiama papildoma informacija: kokie veikėjai vaizduojami paveiksluose, ką jie reiškia ir ką veikia, schemose nagrinėjamos kompozicijos, spalvinė struktūra, tapymo būdai, kitos meninės raiškos priemonės. Ši informacija padeda lankytojams įsigilinti į paveikslus, ir kūrybiškiau improvizuoti virtualiame vaizde. Interaktyvi projekcinė siena, naujovė muziejų edukacinėje veikloje, atveria plačias ekspozicijų pritaikymo ir aktualizavimo jauniesiems lankytojams galimybes.

Interaktyvi projekcija skirta vaikų ir moksleivių grupėms. Tam parengta edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“, kurioje interaktyvi projekcija, galerijoje jau anksčiau naudoto planšetinio audiogido ir informacinio terminalo teikiamos interaktyvios veiklos galimybės derinamos su tradicinėmis veiklomis – spalvų eksperimentais, tapymu ir piešimu.

 

 

Paroda „Dionyzo Varkalio kolekcija. Iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX– XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio"
 
Parodoje „Dionyzo Varkalio kolekcija iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX-XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio" eksponuojami porceliano, fajanso indai, bronzinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, sidabro ar pasidabruotos vazos, stalo reikmenys ir papuošalai. Visi jie mena Klaipėdos ir pamario krašto kasdienį gyvenimą, atspindi vidutiniojo luomo bei eilinių miestiečių estetinį skonį. Nemaža dalis keramikos dirbinių - puodeliai, lėkštės ir lėkštutės, įvairūs suvenyrai yra puošti Klaipėdos miesto ir krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Kolekciją, vertinga istoriniu ir meniniu požiūriu, surinko ir Lietuvos dailės muziejui perdavė klaipėdietis Dionyzas Varkalis. 


 

 

XVI–XX a. miniatiūrų ekspozicija

Miniatiūrų ekspozicijos Prano Domšaičio
galerijoje (Klaipėda) fragmentai.
Nuotr. Antano Lukšėno

Miniatiūrų ekspozicijoje Prano Domšaičio galerijoje rodoma daugiau kaip 300 įvairių miniatiūros žanro vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Miniatiūros (it. miniatiura, pranc. miniature) – nedidelio formato preciziškai atlikti dailės kūriniai, pasižymintys dokumentiniu tikslumu, plastikos subtilumu bei raiškumu, aukštu meniniu lygiu. Miniatiūrinių meno kūrinių paskirtis visada buvo daugiau taikomoji – įamžinti istorinio įvykio ar asmens svarbą, pabrėžti socialinės padėties išskirtinumą, tarnauti siekiant pažintinių ir šviečiamųjų tikslų, būti nepamainomais kasdienės buities atributais. Tačiau šie mažųjų formų tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės dirbiniai savo estetine verte, unikalia menine forma, preciziška atlikimo technika prilygsta „didžiosioms“ kultūros vertybėms.

Muziejaus ekspozicijoje gausiai pristatoma XVI–XX a. miniatiūrinė tapyba – peizažai, portretai, religinio, buitinio ir mitologinio žanro kompozicijos, atliktos įvairiomis technikomis: tapytos aliejiniais dažais ant mažyčių vario ar marmuro plokštelių, akvarele ar guašu ant dramblio kaulo ar popieriaus, sukurtos lako ar emalio tapybos technikomis. Ypatingu subtilumu pasižymi rokoko, klasicizmo ir romantizmo stiliaus portretai, atstovaujantys prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių mokykloms. Eksponuojami memorialiniai ir istoriniai medaliai, galima pamatyti Vilniaus auksakalių cecho dirbinių.

Paspalvinti vario raižiniai, vaizduojantys XVII a. pab.–XIX a. pr. aprangą, supažindina su kostiumo istorija, jo detalėmis ir atributais, taip pat atskleidžia įdomius įvairių profesijų atstovų tipažus. Dėmesį patraukia anglų dailininkų plieno raižiniai, fiksuojantys antikos architektūrinius paminklus Europoje, Afrikoje ir Mažojoje Azijoje.

Ekspozicijoje nemažai taikomosios dailės pavyzdžių:  biseriu (spalvoto stiklo karoliukai) siuvinėtų paveikslėlių, piniginių, dėžučių; porceliano ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, tabokinių, pypkių, lėkštučių bei puodukų; XIX a. Meiseno porceliano manufaktūroje išlietų antikinių dievų biustų. Akį malonina prašmatnios, įmantriai ornamentuotos XVII–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų vėduoklės iš perlamutro, vėžlio ir dramblio kaulo, inkrustuotos auksu bei sidabru, subtiliai ištapytos žanrinėmis scenomis, puoštos nėriniais ar plunksnomis. Nemažo formato Boleslovo Rusecko (1824–1913) paveikslas „Moters su vėduokle portretas“ iliustruoja Vilniaus krašto moterų papuošalus ir vėduokles.

Reikšmingą ekspozicijos dalį sudaro unikalios savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės

(1926–1993) akvarelinės miniatiūros. Jose ypatingai subtiliai perteikti dailininkės gimtojo Antšvenčių kaimo (Jurbarko r.) gamtos vaizdai. Gyvenusi uždarą gyvenimą, kūrusi vienumoje ir niekad dailės nestudijavusi, L. Meškaitytė pasiekė itin aukšto profesinio meistriškumo. Augte suaugusi su gamta, ji nepaprastai jautriai perteikė jos grožį ir kartu išreiškė savo dvasios stiprybę. L. Meškaitytės miniatiūrose stebuklingai atgyja dailininkės tėviškės vaizdai – gimtoji sodyba, aplinkiniai miškai, laukai, pievos, upeliukų pakrantės, gėlės, įvairūs augalai, paukščiai ir gyvūnai, paslaptingi piliakalniai, mažų miestelių gyvenimas. Akvarelinės miniatiūros primena talentingą menininkę, kuri atidavė tapybai visą savo sielą ir gyvenimą.

 

Nuo abstrakcijos iki miniatiūros. Mažosios Lietuvos asmenybių pėdsakais  
Irmos Leščinskaitės tapybos ir piešinių paroda

2019 m. liepos 11–rugsėjo 1 d. 

Irmos Leščinskaitės tapybos ir piešinių paroda „Nuo abstrakcijos iki miniatiūros. Mažosios Lietuvos asmenybių pėdsakais“ yra vienas iš etapų tęstinio projekto, kurio tikslas – įtraukti į šiandieninio meno lauką Lietuvos dailės paveldą. Ankstesnėse parodose (2009, 2016) tapytoja pristatė du paveikslų ciklus, kuriuose paveldas artikuliuojamas įvairiomis meninėmis formomis. Nuo 2007 m. autorė naudoja parodose interaktyvius techninius sprendimus, kurie papildo tradicinę tapybos raišką.  
Plėtodama pradines projekto idėjas ir derindama instaliuotos tapybos bei pridėtinės realybės technologijas (technologijų autorė Gerda Antanaitytė), I. Leščinskaitė šioje parodoje eksponuoja tapybos ir piešinių ciklą, kurį inspiravo XVII–XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas ir iškiliausios krašto istorijoje asmenybės. Šiuolaikiškas paveldo įprasminimas buvo svarbiausias dailininkės tikslas. Pasitelkus interaktyvumą, aktualizuojamos kultūriškai ir istoriškai savito Mažosios Lietuvos regiono sociokultūrinei raidai nusipelnusios asmenybės – Adalbertas Becenbergeris, Simonas Dachas, Kristijonas Donelaitis, Martynas Jankus, Jurgis Zauerveinas, Dovas Zaunius, taip pat Prūsijos karalienė Luizė. 
Praeities tema įterpiama į didelio formato abstrakčias kompozicijas autorei nebūdinga miniatūrinių portretų forma. Kontrastas tarp abstraktaus ir tikroviško intriguoja. Nedideli istorinių asmenybių atvaizdai išraiškingo kolorito, turtingų faktūrų drobėse iškyla tarsi paslaptingo erdvėlaikio atgarsiai. Vos juntamos, punktyrinės realaus pasaulio užuominos organiškai įjungiamos į spalvų plokštumas ir kompozicijų erdves kaip subtilus priminimas apie praeities ir dabarties sąsajas.
I. Leščinskaitė – tapytoja,  Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto docentė, projektų kuratorė, surengusi 28 personalines parodas, dalyvauja bendrose parodose, meniniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje.  

 

Klaipėdos apskrities  viešoji I. Simonaitytės biblioteka

(Herkaus Manto g. 25)

 

Edukacinė erdvė

(Herkaus Manto g. 9a)

 

 

 

Klaipėdos galerija

(Bažnyčių g. 6)

 

 

Naujoji Klaipėdos galerija

(PC "Herkaus Galerijoje", Herkaus Manto g. 22)

MEDOS NORBUTAITĖS tapybos paroda „POTEKSTĖS“

Naujojoje Klaipėdos galerijoje personalinę parodą pristatančios žymios viduriniosios kartos lietuvių tapytojos Medos Norbutaitės (Vilnius) kūryba apibūdinama kaip siurrealizmo ir simbolizmo mišinys, postmodernus barokas, jai būdingas pompastikos ironizavimas grotesku.

Paveiksluose objektų vaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio tarp jų. Tai organizuojama per simbolius bei jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami, bet savaip interpretuotini. Prasmė gali prarasti tiesioginę reikšmę. Tokios paveikslų potekstės kviečia komunikuoti.

Objektai talpina savyje informaciją ir vienokią ar kitokią santykio su jais formą. Stebintis paveikslą gali kurti savus naratyvus. Tarp vaizduojamų objektų pavidalų nešamos žinutės ir santykio tarp jų ar buvimo konteksto bei vaizdavimo pobūdžio įvyksta formaliai neišreikštas vaizdų ryšys, tapybinė implikacija.

Kūriniuose dominuojančios temos – žmonių santykiai bei jų provokuojamos būsenos ar elgsenos, pradedant nuo buities teritorijos iki istorijos, religijos ar politikos aspektų. Tai kasdienių pastebėjimų refleksijos, įžvalgų, apmąstymų ištransliavimas apie amžinybę ir laikinumą, tiesą ir melą, aistras ir išgyvenimus.

Kūriniuose naudojamas meninis vaizdavimo būdas – groteskas, pagrįstas kontrastu tarp grožio ir bjaurasties, tarp ironijos ir tragiškumo, tarp realių objektų ir netipinių jų būvių, kontekstų. Mane domina savitikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas, liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiugesys, sumišęs su liūdesiu, gėrėjimasis kartu su šiurpo pojūčiu, apmąstant tas mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingai nekaltomis.

Meda Norbutaitė

Pasak menotyrininko Antano Andrijausko, „dabartinės Lietuvos vaizduojamosios dailės kraštovaizdyje Meda Norbutaitė išsiskiria intelektualumu ir pabrėžtinu jausmingumu, apnuoginančiu jos aistringą prigimtį. Iš čia kyla gaivališką energiją spinduliuojanti paveikslų plastinė kalba, neretai šokiruojantys atvirumu erotiniai motyvai, prisodrinti daugybės efektingų barokinių detalių. Paveiksluose vaizduojamos žmonių figūros ir daiktai dažniausiai ištapomi pabrėžtinai tikroviškai išryškinant manieringus reljefus ir garankščiuotus paviršius. Tačiau kartais, ypač erotinėse vizijose ir vadinamuosiuose „minčių natiurmortuose“, įprastines daiktų savybes iškreipia iš poetinio tikrovės suvokimo išplaukiantis metaforiškumas; ryškėja sugretinimų alogiškumas, realūs daiktai susipina su nerealiais sapnų ir erotinių fantazijų sukurtais vaizdiniais. Paveikslų vaizdinė sistema kuriama iš asociatyviais ryšiais susijusių skirtingų detalių, perimtų iš įvairių dailės krypčių (pavyzdžiui, realizmo ir simbolizmo arba natūralizmo ir abstrakcijos) ir sujungtų tarpusavyje koliažo estetikos principu, todėl neretai oponuojančių viena kitai“.

Apie dailininkę

Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete pas profesorių Vincentą Gečą, įgijo magistro laipsnį. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra VGTI Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros bei Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto docentė, lektorė.

Nuo 1999 m. M. Norbutaitė yra Dailininkų sąjungos narė. Jos kūrybos sritis yra molbertinė ir sieninė tapyba, piešimas mišriomis technikomis. Dailininkė surengė autorines parodas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Sankt Peterburge (Rusija), Liubline (Lenkija), Langentalije ir Berne (Šveicarija). Dalyvavo daugiau nei 170 grupinių parodų, projektų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Moldavijoje, Baltarusijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, P. Korėjoje, Rusijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje ir kt.

2003 m. dailininkė pelnė Šveicarijos Gerberto Rufo fondo „Swiss Baltic Net Graduate Award“ premiją, 2011 m. tarptautinėje tapybos bienalėje „Bienala Internationala de Pictura Chisinau“ pelnė nominaciją, 2017 m. tarptautiniame meno forume „Winter Insomnia“ Sankt Peterburge užėmė antrąją vietą.

Paroda veiks iki rugsėjo 12 d.

 

Klaipėdos etnokultūros centras

(Daržų g. 10)

 

 

Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centras (KKKC) / KULTŪRPOLIS

(Didžioji Vandens g. 2)
www.kkkc.lt
www.menokiemas.lt
www.kulturpolis.lt
www.facebook.com/tegyvuojakulturpolis

 

KKKC Parodų rūmuose – B. Šarkos ir R. Treigio fotografinės diskusijos „Vidurnakt ir giliau“ albumo pristatymas


2018 m. lapkričio 5 d., pirmadienį, 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristatomas Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio keliaujančios fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ albumas.

Albumo dėžutėje tilpo tik nedidelė dalis fotografijų, surinktų iš internetinės erdvės. Žodžiais ne visada galima papasakoti ir užrašyti atrastas būties akimirkas. Kūrėjai praleido daugiau nei vienerius metus, kiekvieną dieną vidurdienį ir vidurnaktį bendraudami vaizdais. Nesibaigiantis pokalbis be žodžių interneto socialiniame tinkle įtraukė ir atsitiktinius lankytojus. Vieni buvo liudininkai ir klausėsi, kiti, priešingai, atsiųsdavo savo vaizdus, keisdami ir papildydami kūrėjų diskusijas. Išnykusi riba tarp gyvenimo ir kūrybos daugelį pokalbių paklaidino laike.

Dabar nežinia, kada tiksliai viskas prasidėjo. Keliaujančio fotografijos projekto „Vidurnakt ir giliau“ atsiradimą lėmė kino režisieriaus Jimo Jarmucho filmas „Patersonas“ apie kasdienybės poeziją. Filmo režisierius žiūrovams nesiūlė daug – tiesiog pagyventi dvi valandas Patersono ritmu.

Fotografijų albumo pristatymo metu Benas Šarka ir Remigijus Treigys siūlo sustabdyti dar vieną valandą tarp kasdienybės pašnekesių. Vienos dienos fotografijų parodoje bus pristatytos naujos, dar niekam nežinomos ir nematomos kasdienybės istorijos.

Kūrėjai kviečia atrasti pasaulį, kuriame daug kas vyksta kitaip, nors iš pirmo žvilgsnio tarp mūsų kasdienybės ritualų lyg ir nėra nieko naujo. Albumo pristatymo metu bus galima ne tik apžiūrėti fotografijos kūrinius, bet ir išsinešti dalį parodos į namus. Kūriniai parodų salėje ilgai neužsibus ir tęs kelionę iš vieno miesto į kitą, lėtai išnykdami kasdienybėje.

Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ katalogo sudarytoja – Kūrėjų sąjunga, teksto autorė – Aistė Paulina Virbickaitė. Katalogą spausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė, tiražas – 200 vnt.
 
Kūrėjų sąjungos projektą „Vidurnakt ir giliau“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

 

Skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos paroda "Sekcija"

„Sekcija“ yra įvadinė tarptautinio formos meno festivalio „Faktas-Forma“ paroda. Ši paroda frazuoja dileminį klausimą: pirma faktas, tada forma, ar pirma forma ir tik tada – faktas? Kartais menininko mintys įfaktina kūrinio atsiradimo prasmę, kuri aprašymuose pateikiama žiūrovui, o kartais paliekama lankytojų interpretacijoms be menininko egoistiško Formos būties išaiškinimo. Taip šioje parodoje sugrupuoti meno kūriniai, tikėtina, praplečia kamerines skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno perspektyvas ir edukuoja žiūrovus.

Paroda vyks iki Rugsėjo 1 d.

 

 

 

 

 

„MICHAELSON boutique HOTEL“

(Žvejų g. 18A)

 

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka

(Turgaus g. 8)

 

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius

(J. Janonio g. 9)

 

 

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

(Didžioji Vandens g. 2)

Muziejuje – paroda „Klaipėdos miesto Garbės pilietis Gytis Tiškus. Gyvenimas ir kūryba“

Birželio 21 d. 16 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma paroda „Klaipėdos miesto Garbės pilietis Gytis Tiškus. Gyvenimas ir kūryba“. 

G. Tiškus (1934–2008), vienas iškiliausių Klaipėdos architektų, išskirtinė ir įvairiapusė asmenybė. Gyvendamas ir dirbdamas Klaipėdoje jis tapo tvirtu pajūrio žmogumi ir nepasidavė svetimoms naujovėms. Architektas, nuo 1961 m. pradėjęs kurti naujosios Klaipėdos veidą, konsultavosi su istorikais, restauratoriais. Likę Klaipėdos senieji raudonų plytų statiniai – kareivinės, buvusi mokytojų seminarija ir senasis paštas – padiktavo idėją projektuojant naujuosius kvartalus panaudoti degtas raudonas plytas. Jo autoriniai darbai ir asmeninis požiūris į miesto savito veido formavimą padėjo uostamiesčiui išsiskirti iš kitų Lietuvos miestų. 
Paroda skirta architekto 85-osioms gimimo metinėms, parengta iš dukros Eglės Tiškutės-Venckienės muziejui perduoto G. Tiškaus archyvo. Pristatoma gausi fotodokumentinė medžiaga, iliustruojanti jo gyvenimo kelią, profesinę veiklą, piešiniai, grafikos ir pastelės darbai, apdovanojimai, visą gyvenimą rinktos kolekcijos.
Paroda muziejuje veiks iki rugsėjo 14 d.

 

Pilies muziejus

(Priešpilio g. 2, Klaipėda)

Gdansko dailės akademijos skulptūros katedros dėstytojų ir jų asistentų meno kūrinių paroda 

 

Rugpjūčio 9 d. 16 val. Pilies muziejaus Šiaurinės kurtinos II aukšte (Priešpilio g. 2, Klaipėda) duris atvers paroda, sudaryta iš Gdansko dailės akademijos skulptūros katedros dėstytojų ir jų asistentų meno kūrinių.

Gdansko dailės akademija buvo įkurta 1945 m. Beveik nuo pat pradžių ji sukūrė charakteringą meninės raiškos kalbą, gerai atpažįstamą Lenkijoje. Gdansko dailininkų kūriniai iki šiol pasižymi tvirtais klasikinio meno pagrindais ir šiuolaikišku požiūriu – yra atviri eksperimentams ir netikėtiems sprendimams.

Gdansko akademijos Skulptūros fakultetas savo veiklomis neabejotinai propaguoja šią mąstymo strategiją, atverdami kelius bendradarbiavimui su kitais meno centrais ir aukštojo mokslo įstaigomis. Be kita ko, nuo 2013 m. Gdanskas bendradarbiauja su Vilniaus dailės akademija, dalyvaudamas įvairiose meniniuose renginiuose, tokiuose kaip seminarai, plenerai, mainai ir parodos.

Gdansko dailės akademijos metalo liejimo skulptūros tradicija siekia beveik 40 metų, nuo to laiko, kai buvo įkurti Medalio ir mažųjų skulptūrų kursai. Tačiau Gdansko skulptoriai neapsiriboja mažais masteliais. Šiuo metu metalo liejimas, suvirintos skulptūros ir meno instaliacijos yra reikšmingi Gdansko akademijos kūrybinio gyvenimo elementai. Paroda „Metalo menas iš Gdansko“ siekia pristatyti Pomeranijos meno tendencijas plačiajai visuomenei parodant nedidelę lenkų menininkų, kurių viena iš raiškos priemonių yra metalas, kūrybiškumą.

Parodoje galėsite išvysti šių 16 profesionalių Lenkijos menininkų/skulptūros dėstytojų kūrinius: Małgorzata Kręcka-Rozenkranz, Dariusz Sitek, Magdalena Schmidt-Góra, Marek Elsner, Małgorzta Wiśniewska, Mariusz Białecki, Mariusz Burdek, Przemysław Trześniak, Alicja Bulawka-Fankidejska, Tomasz Skórka, Tomasz Sobisz, Wojciech Sęczawa, Adriana Majdzińska, Jan Szczypka, Marek Targoński ir Marcin Plichta.

Paroda veiks iki 2019 m. rugsėjo 7 d.

 

Baroti galerija

 

 

Klaipėdos kultūros fabrikas

(Bangų g. 5A)

 

 

Galerija „si:said"

(Daržų g. 18)