Ilgalaikiai renginiai

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija

(Liepų g. 33)

www.ldm.lt/pdg

 

Paroda „Kelionė į saulę. Ernstas Mollenhaueris (1892–1963) Nidos dailininkų kolonijoje“ 

Prano Domšaičio galerijoje 2017 m. spalio 6 d., penktadienį, 17 val. atidaroma tapybos paroda „Kelionė į saulę. Ernstas Mollenhaueris (1892–1963) Nidos dailininkų kolonijoje“ iš Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) rinkinių. Atidaryme dalyvaus parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas. Rytprūsių krašto muziejaus ir Prano Domšaičio galerijos dvylikos metų bendradarbiavimo rezultatas – parodų ciklas, aktualizuojantis Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) ir Klaipėdos krašto dailės paveldą. Aštuntoji, paskutinė, ciklo paroda pristato Nidos dailininkų kolonijos puoselėtojo, tapytojo ekspresionisto E. Mollenhauerio kūrybą.

E. Mollenhaueris gimė 1892 m. Tepliavoje (vok. Tapiau, rus. Gvardeiskas, Kaliningrado sr.). 1913 m. pradėjo studijas Karaliaučiaus dailės akademijoje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, karui pasibaigus grįžo į akademiją tęsti studijų. Garsiajame Hermanno Blode’s viešbutyje Nidoje dailininkas pirmą kartą apsilankė 1919 m., o sekančiais metais vedė viešbučio savininko dukrą Hedwigą Blode. Nuo 1924 m. iki 1945 m. E. Mollenhaueris gyveno Nidoje. Iš uošvio perėmęs populiarų viešbutį, dailininkas rūpinosi ir jame įsikūrusiu dailininkų kolonijos centru, tęsė kolonijos tradicijas. Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, dailininkas su žmona ir dukra pasitraukė į Vakarus. Dirbtuvėje Nidoje likę paveikslai buvo sunaikinti. Nuo 1945 m. E. Mollenhaueris gyveno Vokietijoje, daug tapė, dažnai pakartodamas anksčiau tapytų ir karo suirutėje prarastų paveikslų motyvus. Dailininkas mirė 1963 metais. Jo kūrybos palikimu ilgus metus rūpinosi duktė, menotyrininkė Maja Ehlermann-Mollenhauer (1925–2012). 2012 m. ji perdavė tėvo paveikslus ir archyvą Rytprūsių krašto muziejui.

Parodoje eksponuojama 20 aliejumi ant drobės, kartono ir popieriaus nutapytų peizažų, sukurtų 1919–1963 metais. E. Mollenhauerio ekspresionistinei kūrybai turėjo įtakos jo tapybos mokytojai Ludwigas Dettmannas ir Arthuras Degneris, vėliau – Kuršių nerijos gamta ir susitikimas su Maxu Pechsteinu. Didžiąją parodos dalį sudaro po 1945 m. sukurti paveikslai, beveik visi skirti Nidai, kurią tapytojas vadino „stebuklų žeme“. E. Mollenhauerio paveikslai stipraus kolorito, ryškių spalvinių dermių, kupini ekspresijos ir atviro jausmo. Dažnoje kompozicijoje vaizduojamas didžiulis, spinduliuojantis saulės kamuolys. Saulė paveiksluose yra ir šviesos šaltinis, ir paslapties kupina, visa, kas gyva palaikanti ir persmelkianti gamtos jėga. E. Mollenhaueris teigė: „Nuo pat jaunų dienų esu atsidavęs ekspresionizmui. Visada stengiuosi atskleisti motyvo esmę, visą jo įvairovę, tai yra, siekiu savo vidiniams pojūčiams suteikti išraiškingą formą. Šį įsijautimą į objektą išreiškiu ne racionaliai išmąstytomis struktūromis, bet intuityviai kuriama forma, kuri kiekviename kūrinyje įgyja vis kitokią prasmę“.

Paroda Prano Domšaičio galerijoje veiks iki 2017 m. gruodžio 3 d.
Vaikams ir mokiniams yra parengta edukacinė programa „Įvairiaspalvė Kuršių nerija. Kaip nupiešti saulę?“.
Informacija tel. 8 616 16550

 

Prano Domšaičio galerijoje - Rytų Prūsijos dailės paroda 

Nuo 2014 m. gegužės 8 d. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) veikia paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.-XX a. I pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio". Parodoje eksponuojami kūriniai iš draugijos „Nidden" nario A. Popovo pastaraisiais metais sukaupto gausaus dailės rinkinio, kuriame vyrauja  Rytų Prūsijoje sukurti tapybos ir grafikos darbai, vaizdingai bylojantys apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus. Kadangi rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę, paroda veiks iki 2018 m., ją lydės įvairi edukacinė ir kultūrinė programa.

Prano Domšaičio galerijoje atidaryta paroda yra pats didžiausias ir išsamiausias rinkinio pristatymas visuomenei - per du šimtai tapybos ir grafikos kūrinių reprezentuoja apie šimto autorių kūrybą. Paveikslai, nutapyti aliejumi, tempera, akvarelės, pastelės, įvairiomis grafikos technikomis sukurti estampai, piešiniai, reprodukcinė grafika atspindi ryškiausius Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškinius - Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidos dailininkų koloniją, supažindina su  čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba.

Parodoje vyrauja Rytų Prūsijos peizažai, juos papildo figūrinės kompozicijos, natiurmortai ir portretai. Greta Rytų Prūsijos vaizdų pamatysime ir  kitų vietovių motyvus. Įprastas laikotarpiui dailininkų mobilumas, keitimasis idėjomis, naujų meno stilių pažinimas prisidėjo prie Rytų Prūsijos dailės įvairovės ir sklaidos toli už krašto ribų. 

Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė - nuo akademizmo, sentimentalaus realizmo, vėlyvojo impresionizmo, natūralizmo iki ekspresionizmo ir naujojo daiktiškumo. Keli XX a. antroje pusėje sukurti darbai, atstovaujantys vėlyvojo ekspresionizmo krypčiai, tik patvirtina Rytų Prūsijos kraštovaizdžio magiją - negalėdami vykti į pamėgtas vietas, dailininkai, remdamiesi atmintyje giliai įstrigusiais įspūdžiais, tapė „prisiminimų" paveikslus.

 


 
Interaktyvi projekcinė siena Prano Domšaičio galerijoje. Edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“
(skirta visų amžių vaikų ir moksleivių grupėms)


Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) įgyvendintas inovatyvus projektas „Įženk į paveikslą. Interaktyvi projekcinė siena“, kurio tikslas – muziejaus ekspozicijų pritaikymas vaikams ir jaunimui. Projekto rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.

Nuolatinėje P. Domšaičio ekspozicijoje įrengta į žmogaus judesius per atstumą reaguojanti interaktyvi projekcinė siena. Panaudojus P. Domšaičio paveikslų skaitmeninius vaizdus, buvo sukurta speciali programa. Lankytojas, atsistojęs prieš projekcinę sieną, pamato savo atvaizdą demonstruojamame paveiksle. Keli kiekvieno paveikslo variantai (spalvotas, spalvotas su išryškinta pavišiaus faktūra, grafinis, nespalvotas reljefinis) leidžia geriau suvokti paveikslo kompoziciją, piešinį, spalvinę gamą, palyginti jį su originalia kompozicija. Virtualus buvimas paveiksle padeda vaikams, moksleiviams nagrinėti kūrinio kompoziciją, keisti ir papildyti jos pirminį variantą.

Projekcijoje naudojami trys P. Domšaičio aliejinės tapybos paveikslai eksponuojami interaktyvios sienos salėje. Prie jų lankytojams pateikiama papildoma informacija: kokie veikėjai vaizduojami paveiksluose, ką jie reiškia ir ką veikia, schemose nagrinėjamos kompozicijos, spalvinė struktūra, tapymo būdai, kitos meninės raiškos priemonės. Ši informacija padeda lankytojams įsigilinti į paveikslus, ir kūrybiškiau improvizuoti virtualiame vaizde. Interaktyvi projekcinė siena, naujovė muziejų edukacinėje veikloje, atveria plačias ekspozicijų pritaikymo ir aktualizavimo jauniesiems lankytojams galimybes.

Interaktyvi projekcija skirta vaikų ir moksleivių grupėms. Tam parengta edukacinė programa „Įženk į paveikslą. Dailė interaktyviai“, kurioje interaktyvi projekcija, galerijoje jau anksčiau naudoto planšetinio audiogido ir informacinio terminalo teikiamos interaktyvios veiklos galimybės derinamos su tradicinėmis veiklomis – spalvų eksperimentais, tapymu ir piešimu.

 

 

Paroda „Dionyzo Varkalio kolekcija. Iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX– XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio"
 
Parodoje „Dionyzo Varkalio kolekcija iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX-XX a. pr. taikomosios dailės rinkinio" eksponuojami porceliano, fajanso indai, bronzinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, sidabro ar pasidabruotos vazos, stalo reikmenys ir papuošalai. Visi jie mena Klaipėdos ir pamario krašto kasdienį gyvenimą, atspindi vidutiniojo luomo bei eilinių miestiečių estetinį skonį. Nemaža dalis keramikos dirbinių - puodeliai, lėkštės ir lėkštutės, įvairūs suvenyrai yra puošti Klaipėdos miesto ir krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Kolekciją, vertinga istoriniu ir meniniu požiūriu, surinko ir Lietuvos dailės muziejui perdavė klaipėdietis Dionyzas Varkalis. 



 

Tradicijos ir naujovės

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikia paroda „Tradicijos ir naujovės", kurioje pristatoma XX a. 7–10 dešimtmečių Lietuvos profesionalių dailininkų metalo plastikos, juvelyrikos, tekstilės, porceliano, keramikos, odos ir stiklo unikalių darbų kolekcija iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.
Paroda atspindi būdingus laikmečio meninės raiškos principus. 8 dešimtmečio pabaigos–10 dešimtmečio postmodernizmo tendencijos, formos konceptualumo paieškos, nykstančios ribos tarp vaizduojamosios ir taikomosios dailės atsiskleidžia daugiaprasmiuose taikomosios dailės kūriniuose. Gausi metalo plastikos ir juvelyrinių dirbinių ekspozicija pristato Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Marytės Gurevičienės, Arvydo Gurevičiaus, Birutės Stulgaitės, Aleksandro Šepkaus,  Sigito Virpilaičio dirbinius. Eksponuojama mažųjų formų tekstilės kūriniai – nuo plokštuminių miniatiūrų iki reljefinių bei erdvinių trimačių objektų, taip pat meninės odos pavyzdžiai – knygų įrišimai, dėžutės. Parodoje pamatysime Liucijos Šulgaitės modernias kompozicijas iš fajanso ir kietojo porceliano, taip pat Kristinos Mazūrienės, Evos Tomaš, Gražinos Švažienės, Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės, Kosto Urbanavičiaus keramikos darbus. Meninį stiklą reprezentuoja Gražinos Didžiūnaitytės ir Algimanto Žilio daugiasluoksnio stiklo vazos.  Parodą papildo Eglės Baltakytės-Kvintienės, Aniceto Jonučio, Violetos Laužonytės ir kitų tekstilės dailininkų gobelenai, Kęstučio Balčikonio batikos darbai.
Parodos kuratorės: Gražina Gurnevičiūtė, Jūratė Meilūnienė, Danutė Skromanienė, Nijolė Žilinskienė.

Paroda veiks iki 2017 gruodžio 31 d.

 

XVI–XX a. miniatiūrų ekspozicija

Miniatiūrų ekspozicijos Prano Domšaičio
galerijoje (Klaipėda) fragmentai.
Nuotr. Antano Lukšėno

Miniatiūrų ekspozicijoje Prano Domšaičio galerijoje rodoma daugiau kaip 300 įvairių miniatiūros žanro vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Miniatiūros (it. miniatiura, pranc. miniature) – nedidelio formato preciziškai atlikti dailės kūriniai, pasižymintys dokumentiniu tikslumu, plastikos subtilumu bei raiškumu, aukštu meniniu lygiu. Miniatiūrinių meno kūrinių paskirtis visada buvo daugiau taikomoji – įamžinti istorinio įvykio ar asmens svarbą, pabrėžti socialinės padėties išskirtinumą, tarnauti siekiant pažintinių ir šviečiamųjų tikslų, būti nepamainomais kasdienės buities atributais. Tačiau šie mažųjų formų tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės dirbiniai savo estetine verte, unikalia menine forma, preciziška atlikimo technika prilygsta „didžiosioms“ kultūros vertybėms.

Muziejaus ekspozicijoje gausiai pristatoma XVI–XX a. miniatiūrinė tapyba – peizažai, portretai, religinio, buitinio ir mitologinio žanro kompozicijos, atliktos įvairiomis technikomis: tapytos aliejiniais dažais ant mažyčių vario ar marmuro plokštelių, akvarele ar guašu ant dramblio kaulo ar popieriaus, sukurtos lako ar emalio tapybos technikomis. Ypatingu subtilumu pasižymi rokoko, klasicizmo ir romantizmo stiliaus portretai, atstovaujantys prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių mokykloms. Eksponuojami memorialiniai ir istoriniai medaliai, galima pamatyti Vilniaus auksakalių cecho dirbinių.

Paspalvinti vario raižiniai, vaizduojantys XVII a. pab.–XIX a. pr. aprangą, supažindina su kostiumo istorija, jo detalėmis ir atributais, taip pat atskleidžia įdomius įvairių profesijų atstovų tipažus. Dėmesį patraukia anglų dailininkų plieno raižiniai, fiksuojantys antikos architektūrinius paminklus Europoje, Afrikoje ir Mažojoje Azijoje.

Ekspozicijoje nemažai taikomosios dailės pavyzdžių:  biseriu (spalvoto stiklo karoliukai) siuvinėtų paveikslėlių, piniginių, dėžučių; porceliano ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, tabokinių, pypkių, lėkštučių bei puodukų; XIX a. Meiseno porceliano manufaktūroje išlietų antikinių dievų biustų. Akį malonina prašmatnios, įmantriai ornamentuotos XVII–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų vėduoklės iš perlamutro, vėžlio ir dramblio kaulo, inkrustuotos auksu bei sidabru, subtiliai ištapytos žanrinėmis scenomis, puoštos nėriniais ar plunksnomis. Nemažo formato Boleslovo Rusecko (1824–1913) paveikslas „Moters su vėduokle portretas“ iliustruoja Vilniaus krašto moterų papuošalus ir vėduokles.

Reikšmingą ekspozicijos dalį sudaro unikalios savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės

(1926–1993) akvarelinės miniatiūros. Jose ypatingai subtiliai perteikti dailininkės gimtojo Antšvenčių kaimo (Jurbarko r.) gamtos vaizdai. Gyvenusi uždarą gyvenimą, kūrusi vienumoje ir niekad dailės nestudijavusi, L. Meškaitytė pasiekė itin aukšto profesinio meistriškumo. Augte suaugusi su gamta, ji nepaprastai jautriai perteikė jos grožį ir kartu išreiškė savo dvasios stiprybę. L. Meškaitytės miniatiūrose stebuklingai atgyja dailininkės tėviškės vaizdai – gimtoji sodyba, aplinkiniai miškai, laukai, pievos, upeliukų pakrantės, gėlės, įvairūs augalai, paukščiai ir gyvūnai, paslaptingi piliakalniai, mažų miestelių gyvenimas. Akvarelinės miniatiūros primena talentingą menininkę, kuri atidavė tapybai visą savo sielą ir gyvenimą.

 

Klaipėdos galerija

(Bažnyčių g. 6)

2017 m. spalio  5 d., ketvirtadienį, 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje“, Bažnyčių g. 6, Klaipėdoje, vyks Vytauto Antano Jakščio jubiliejinės pastelių parodos „Emocijos“ atidarymas.

“Klaipėdos galerijoje”  bus pristatoma, brandų jubiliejų švenčiančio, grafikos “grando” , puikaus oforto, akvatintos meistro, Vytauto Antano Jakščio pastelių paroda “Emocijos”. V.A. Jakštys, ekspresyvaus romantizmo grafikos kūrėjas, pastelės darbuose išsaugojo jam būdingus kūrybos bruožus – tobulai valdomą techniką, piešinį, šviesotamsą, meistriškai jungiama su svaigia impresionizmo laisve, tik spalva sutekdamas kūriniams dar stipresnę plastinę įtaigą ir jėgą.  V.A. Jakščio spalvinė gama - dažnai truputį “nežemiška”, pilna keistų tamsos gelmių, pereinančių į akinančiai ryškios spalvos spindėjimą. Prečiziškas siautulingų abstrakčių dėmių valdymas, realaus motyvo užuomina, meistriškai kuria truputį mistišką poetinį vaizdą. Puiki vientisa minčių įvairovė, stilistikos ir emocijos jėga – visa tai atsispindės V.A.Jakščio parodoje. Vytautas Antanas Jakštys gimė 1937 m. 1964 metais įgijo grafiko diplomą Lietuvos Valstybiniame dailės institute. Nuo 1967 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1969 – 1978 m. vaikų dailės mokyklos (Adomo Brako dailės mokykla) mokytojas, 1979 - 1981 Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos Vizualinio dizaino katedros dėstytojas.  

Paroda vyks iki lapkričio 2 d. 

 

Klaipėdos galerija filialas

(PC "Herkaus Galerijoje", Herkaus Manto g. 22) 

 

2017 m. rugsėjo 21 d., ketvirtadienį, 18.00 val. „Klaipėdos galerijos“ filiale mados ir verslo centre „Herkaus“ galerijoje, Herkaus Manto g. 22, vyks Romo Klimavičiaus personalinės parodos „Žmogus ir jo veidai” atidarymas.

Klaipėdiškis, dailininkas Romas Klimavičius parodoje „Klaipėdos galerijos“ filiale mados ir verslo centre „Herkaus“ galerijoje pristatys keturis savo darbų ciklus - savotiškus savo veidus, kuriais jis žvelgia į žiūrovą, o žiūrovas bando per juos perskaityti autoriaus siunčiamus laiškus.

„Klaipėdos“ ciklas mėgina žiūrovą sugrąžinti į senojo Mėmelio, kurio istorinių-architektūrinių citatų ir įvairių šmėklų (ačiū palankiam Likimui), Klaipėdoje vis dar netrūksta, laikus. Aliejaus ant popieriaus technika autoriui leidžia tobulai atskleisti tą kiek šmėklišką mūsų miesto atmosferą.

Cikle „Moterys“ autorius dalinasi savo potyriais siekyje suvokti amžinojo moteriškumo raiškos peripetijas šiuolaikinio vyro sąmonėje ir tokios raiškos refleksijos galimybes. Tema, atrodytų, banali, nuvalkiota, bet kartu visada aktuali ir neišsemiama. Tikėkimės, kad Romas visiems mums ir kiekvienam atskirai, pasakys kažką naujo apie vis tas pačias ir visada kitokias mūsų moteris.

R. Klimavičiaus „Laiškai“ plačiai paplito po pasaulį. Šiandien Romas-paštininkas pristato dar vieną laiškų siuntą. Norisi tikėti, kad kiekvienas, atplėšęs savo voką, ras tą žinutę, kurios taip ilgai laukė.

Ekspoziciją baigia ciklas „Daiktai, šventieji ir kitos smulkmenos“. Autorius pateikia savo ilgo gyvenimo Klaipėdoje metu globotų, jos užkaboriuose ir patamsiuose rastų ir šiaip priklydusių daiktų manifestaciją. Menininkas sugeba itin grakščiai, tarsi minimalaus chirurginio įsikišimo būdu juos transformuoti, suteikti jiems naują prasmę. Atrodo, kad R. Klimavičius, kurdamas savo mažosios plastikos objektus, naudoja stebuklingą, tik alchemikams ir šamanams žinomą technologiją, raganavimo būdą pakeisti daiktų (elementų, agregatų, korpusų ...) prigimtį ir suteikti jiems naujas savybes. Ir atiduoda juos mums, kad surastume juose jų neribotas galias, pajustume jų teikiamus malonumus, pagautume juose slypinčią akimirkos euforiją. Autorius dosnia demiurgo ranka paleidžia į pasaulį naujus daiktus ir nežinomus mechanizmus. Mums belieka tik palaiminti jų nežinomus kelius.

Šiandien Romo Klimavičiaus pateikti kūriniai parodo nepaprastus jų autoriaus ieškojimų ir svarstymų vingius, vedančius išsipildymo link. Tikime, kad jam pasiseks.

Paroda vyks iki spalio 18 d.

 

Klaipėdos etnokultūros centras

(Daržų g. 10)

 

Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centras (KKKC) / KULTŪRPOLIS

(Didžioji Vandens g. 2)
www.kkkc.lt
www.menokiemas.lt
www.kulturpolis.lt
www.facebook.com/tegyvuojakulturpolis

 

KKKC parodos – kaip matyti šiuolaikinį meną


Dalyvaudamas  šiuolaikinio meno mėnesio projekte, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC),  rugsėjo 15 d. 18 val. pristato tris tapybos parodas:

  • Žygimantas Augustinas „IN.550“;
  • Tadas Vincaitis „Nuo gatvės iki galerijos“;
  • Irma Leščinskaitė „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“.

Parodos skirtos ne tik žiūrėti, stebėti ar vertinti, bet visų pirma susipažinti su kitokia tapyba, naujomis jos tendencijomis. Eksponuojamų autorių tapyba primena konceptualią menininko dirbtuvių išklotinę arba kūrybinį maršrutą, kuriuo menininkai kantriai veda žiūrovą pro tapybos sluoksnius, realius ir virtualius jos pavidalus.

ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS „IN. 550“ paroda yra menininko Žygimanto Augustino kraniometrija paremto projekto „ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS  (1520–1572) IR JO APLINKA.Tai istorinių asmenybių tyrinėjimas per asmeninius potyrius“ dalis. Projektas išbando alternatyvius istorinių datų aktualizavimo būdus ir humoro  bei ironijos panaudojimo galimybes visuomeniniame  kontekste. Parodą Klaipėdoje papildys nauji paveikslai, tarp jų – Žygimanto Augusto motinos Bonos Sforcos portretas, išryškinantis tyrimo metu atsiskleidusį jos panašumą į šių dienų Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Kitą parodą pristato gatvės (street –art`o) menininkas Tadas Vincaitis, savo kūrybai naudojantis Plūgo pseudonimą, – vienas iš grafičių pradininkų Lietuvoje. T. Vincaičio parodos „Nuo gatvės iki galerijos“ ekspozicijoje – keli didelio formato darbai, atlikti tiesiai ant Parodų rūmų salės sienų, iliustruojantys grafičių subkultūros įtaką autoriaus kūrybai, menininko, kaip kūrybinės asmenybės, evoliuciją ir jo santykį su supančia aplinka bei su pačiu savimi. Savo darbais autorius akcentuoja, kad naujos kartos meno kryptys – graffiti, postgraffiti ar neofreskos žanras – taip pat gali būti meninės raiškos kalba, ir nebūtinai tik socialiniame kontekste.

Ir trečiojoje, eksperimentinėje parodoje, „Tapyba, šiuolaikinės technologijos“, tapytoja Irma Leščinskaitė, Į tradicinę tapybą integruoja fotografinio regėjimo, virtualios simuliacijos pavidalus įkūnija ir teigia kitokią kultūrinę, socialinę aplinkos suvokimo problematiką nei emocinė, pasąmoninė, ekspresyvi raiška. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas, suteikiantis tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Paveikslus galima ne tik stebėti, bet ir nuskaityti jų sluoksnius, užkoduotas istorijas naudojantis mobiliosiomis aplikacijomis. 
Viso tris parodos papildo vieną kita tiek meniniais tyrimais, tiek spalvine raiška. 

 

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Tado Vincaičio personalinė paroda „Nuo gatvės iki galerijos“.

Gatvės menininkas Tadas Vincaitis, savo kūrybai naudojantis Plūgo pseudonimą, – vienas iš grafičių pradininkų Lietuvoje. Jo darbų galima pamatyti ant Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Rygos, Betliejaus ir kitų miestų pastatų fasadų. Vieną iš jo kūrinių – neofreską „Sapnas“, atliktą kartu su klaipėdiečiu menininku Edvardu Šepučiu ant VDA Klaipėdos fakulteto sienos Daržų g., jau spėjo pamėgti ir klaipėdiečiai.

T. Vincaičio parodos „Nuo gatvės iki galerijos“ ekspozicijoje – keli didelio formato darbai, atlikti tiesiai ant Parodų rūmų salės sienų, iliustruojantys grafičių subkultūros įtaką autoriaus kūrybai, menininko, kaip kūrybinės asmenybės, evoliuciją ir jo santykį su supančia aplinka bei su pačiu savimi. Savo darbais autorius akcentuoja, kad naujos kartos meno kryptys – graffiti, postgraffiti ar neofreskos žanras – taip pat gali būti meninės raiškos kalba, ir nebūtinai tik socialiniame kontekste.

„Man, taikomosios dailės atstovui, teko pasukti galvą, kaip perteikti gatvės meną galerijoje. Po ilgų svarstymų nutariau, kad neapsiribosiu vien ekspozicija galerijos viduje. Taip bus atspindėtas mano noras dalį ekspozicijos grąžinti atgal į gatvę, kur šis žanras, neretai laviruodamas aplink „saugią ir patogią“ tematiką, geriausiai atsiskleidžia. Savo ekspozicija galerijos viduje atsiribosiu nuo gatvės menui būdingų socialinių žinučių, pateiksiu savą taikomosios dailės ir neofreskos žanrų derinio stilistinį viražą bei pasistengsiu perteikti didelio mastelio tapybos gatvėje emociją“, – apie būsimą ekspoziciją kalbėjo T. Vincaitis.

Piešiniai, sukurti specialiai parodai ant KKKC Parodų rūmų salės sienų, pasibaigus eksponavimo laikui, paties autoriaus bus sunaikinti – uždažyti. Pasak menininko, tai atitinka gatvės, kaip laikino meno, koncepciją. Tačiau parodos „Nuo gatvės iki galerijos“ ilgalaike tąsa Klaipėdoje taps T.Vincaičio-Plūgo sukurta neofreska socialine tema ant pastato Gulbių g. 2 fasado.


Apie autorių

Tadas Vincaitis-Plūgas (gim. 1975 m. Kaune) 2005 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete įgijo architektūros bakalauro laipsnį. Nuo 2005 m. dalyvavo grupinėse parodose Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune. 2014 m. Klaipėdoje projekto „Spektras“ metu su menininku Edvardu Šepučiu sukūrė darbą „Sapnas; 2015 m. – neofreską Raseinių senojo turgaus aikštėje, Tarptautinio gatvės meno plenero Palestinoje „When Walls Talk“ metu – kūrinį pabėgėlių centre Betliejuje; Tarptautinėje gatvės meno parodoje „Same Directions“ Kaune – darbą „Pašto paslaugos“. 2016 m. Tarptautinio meno simpoziumo Rygoje „Meno dienos“ metu sukūrė darbą „Aistra“, Šiaulių tarptautiniame gatvės meno plenere „Saulės pagrobimas“ – darbą „Degantys šarvai“. Menininko kūriniai puošia daugelį privačių fasadų bei interjerų.

Paroda veiks iki 2017 m. spalio 15 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

 

KKKC PARODŲ RŪMUOSE – ŽYGIMANTO AUGUSTINO „IN. 550“

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Žygimanto Augustino personalinė paroda “IN. 550”.

Nuo vaikystės parodos autorių Žygimantą Augustiną persekiojantis gretinimas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu (1520–1572) negalėjo nepaveikti jo savivertės ir požiūrio į pasaulį. Todėl 2017 m. Žygimantas Augustinas negali nepaminėti savo tariamojo tėvo Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1467–1548) 550-ųjų gimimo metinių. Šia proga kartu su architektu Vaidu Grinčelaičiu jis atliko utopinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rekonstrukciją, 2002–2009 m. atstatytą pastatą geriau pritaikydamas iškilmingiems pokyliams ir valstybės prestižui kelti. Taip pat, remdamasis antropometrija ir Luko Cranacho jaun. tapytais Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos atvaizdais, sukūrė naujus tariamųjų tėvų portretus ir grafikui Augustui Bidlauskui užsakė išgraviruoti naują nuolankaus jų sūnaus Žygimanto Augusto portretą.


Tai jau antroji sukaktį mininti paroda šiais metais, pirmoji įvyko Vilniuje kovo mėnesį. Parodą Klaipėdoje papildys nauji paveikslai, tarp jų – Žygimanto Augusto motinos Bonos Sforcos portretas, išryškinantis tyrimo metu atsiskleidusį jos panašumą į šių dienų Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę.

 

Apie autorių

Žygimantas Augustinas (gim. 1973 m. Vilniuje) studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 1998 m. įgijo magistro laipsnį, 2001 m. studijavo Florencijos meno akademijoje, 2003–2004 m. – Niujorko meno studentų lygoje. 2008 m. apsigynė menų licenciato laipsnį, 2015 m. – menų daktaro laipsnį. Nuo 2006 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Lietuvos ir užsienio parodinėje veikloje menininkas dalyvauja nuo 1999 m., surengė 15 personalinių parodų bei dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje, Danijoje, JAV, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, Graikijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje ir kt. Ž. Augustinas yra daugelio meno konkursų stipendiatas bei prizininkas.

Paroda yra projekto „ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS (1520–1572) IR JO APLINKA. Istorinių asmenybių tyrinėjimas per asmeninius potyrius“ dalis. Projektas išbando alternatyvius istorinių datų aktualizavimo būdus ir humoro bei ironijos panaudojimo galimybes visuomeniniame kontekste. Taip pat siekia atkeipti dėmesį į istorijos subjektyvizavimo bei paralelinių realybių konstravimo reiškinius. Projektą remia Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki 2017 m. spalio 8 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

KKKC PARODŲ RŪMUOSE – DAUGIASLUOKSNĖ IRMOS LEŠČINSKAITĖS TAPYBA

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienį, 18 val. atidaroma tapytojos Irmos Leščinskaitės paroda „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“.

Daugiau nei dvidešimtmetį ypatingą dėmesį abstrakčiai tapybai skirianti Irma Leščinskaitė, paprašyta argumentuoti savo pasirinkimą, teigia, kad ši tapybos forma yra tokia pat reflektyvi, kaip ir šiuolaikinė kultūra, kryptingai ir sąmoningai interpretuojanti ankstesnes epochas. Naujų kūrinių idėjas I. Leščinskaitei dažniausiai diktuoja šiuolaikinių menininkų tapybos kūrinių reflektavimas, perskaitytos knygos, socialinė aplinka, muzikos kūriniai, visas kultūrinis kontekstas, leidžiantis tapyboje sluoksniuoti tiek praeitį, tiek ir ateitį. Neatsitiktinai dabartinė jos tapyba primena konceptualią menininko dirbtuvių išklotinę arba kūrybinį maršrutą, kuriuo menininkė kantriai veda žiūrovą pro tapybos sluoksnius, realius ir virtualius pavidalus.

​​Parodoje autorė eksponuoja keturis skirtingais būdais (audioinstaliacija, pridėtine realybe, gelminiu skenavimu, markeriu ir videoprojekcija) sukurtus tapybos ciklus, kiekvienas jos kūrinys išlieka atskira savarankiška erdve. Pastaruoju metu menininkės kūryboje ryškėja posūkis į tam tikras vaizdo formavimo schemas, poslinkį nuo abstraktaus ekspresionizmo link medijų priemonėmis kuriamo tapybiško pasakojimo. Kylant klausimams dėl klasikinės tapybos prigimties ir galimybių, jos statuso nūdieniame, kitokiomis vertybėmis besivadovaujančiame amžiuje, turbūt nesuklystume pasakę, kad tapybos esmė slypi pasakojime, naratyve – konceptualiame lygmenyje. Į tradicinę tapybą integruoti fotografinio regėjimo, virtualios simuliacijos pavidalai įkūnija ir teigia kitokią kultūrinę, socialinę aplinkos suvokimo problematiką nei emocinė, pasąmoninė, ekspresyvi raiška. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas, suteikiantis tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Kviečiame įsitikinti!

Projekto partneriai: programinė įranga su išplėstinės realybės technologija – Gerda Antanaitytė, Andrius Laurinaitis; video-, muzikinė kompozicija – kompozitorius Linas Rimša; lazerių technologija – lazerinių technologijų įmonė „Semiconductors“; garso instaliacija – Florian Gruber (Austrija).


Apie autorę

Irma Leščinskaitė 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos studijų magistro laipsnį, 2007 m., baigus VDA Meno aspirantūros studijas, jai suteiktas dailės krypties meno licenciato kvalifikacinis laipsnis. Nuo 2001 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, 2011 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas.

Lietuvos ir užsienio parodinėje veikloje menininkė dalyvauja nuo 1990 m., surengė 25 personalines parodas, dalyvavo 105 bendrose tapybos darbų parodose bei projektuose Lietuvoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje, JAV ir kt. I. Leščinskaitė yra daugelio meninių projektų kuratorė.

Paroda veiks iki 2017 m. spalio 15 d.

 

GULBIŲ GATVĖJE – MENININKO TADO VINCAIČIO NEOFRESKOS PRISTATYMAS

2017 m. rugsėjo 29 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kviečia į menininko Tado Vincaičio neofreskos pristatymą miesto visuomenei. Renginys vyks prie pastato Gulbių g. 2, Klaipėdoje.

Gatvės menininkas Tadas Vincaitis-Plūgas, rengdamasis šiuo metu KKKC Parodų rūmuose veikiančiai  pirmajai savo personalinei parodai „Nuo gatvės iki galerijos“, nutarė neapsiriboti vien ekspozicija galerijos viduje, bet ir palikti Klaipėdai kūrinį ant vieno iš pastatų fasadų. Juolab kad piešiniai, sukurti specialiai parodai ant KKKC Parodų rūmų salės sienų, pasibaigus eksponavimo laikui, paties autoriaus bus sunaikinti – uždažyti. Pasak menininko, tai atitinka gatvės, kaip laikino meno, koncepciją.

Rinkdamasis pastatą savo kūriniui, T. Vincaitis žvalgėsi net į devynaukščius, tačiau pamatęs nedidelį namą Gulbių g. 2 ties gatvės posūkiu, apsisprendė neofreską socialine tema piešti ant šio fasado. Pastatas itin tinkamas tokio žanro kūriniui, nes gerai matomas ir keliaujantiems Naująja Uosto, ir J. Janonio gatve. „Taip bus atspindėtas mano noras dalį ekspozicijos grąžinti atgal į gatvę, kur šis žanras, neretai laviruodamas aplink „saugią ir patogią“ tematiką, geriausiai atsiskleidžia“, – sakė menininkas.

Šis projektas yra realizuojamas bendradarbiaujant su Klaipėdos pastatų priežiūros ir administravimo įmone  UAB „Vitės valdos“. 

„Pristatę menininko projektą namo gyventojams sulaukėme jų entuziastingo pritarimo, todėl jau netrukus šio nedidelio, renovacijos laukiančio daugiabučio siena virs daugiau nei 70 kv. metrų dydžio gatvės meno kūriniu. Esame tikri, kad šis spalvingas šedevras papuoš ne tik namą, bet ir greta esančią itin judrią J. Janonio gatvę, kuria kasdien pravažiuoja tūkstančiai automobilių. Šis projektas artimas ir mums, kaip būsto administratoriui, nes kasdien dirbame tam, kad klaipėdiečiai galėtų džiaugtis savo namais ir aplinka“, – teigia UAB „Vitės valdos“ direktorius Vaidas Barakauskas.

Tado Vincaičio kūrinys, kurio įgyvendinimui gauti visi reikiami leidimai, – ne pirmasis mūsų mieste. Menininko neofreską „Sapnas“, atliktą kartu su kolega klaipėdiečiu Edvardu Šepučiu ant VDA Klaipėdos fakulteto sienos Daržų g., klaipėdiečiai jau spėjo pamėgti. Vieno iš grafičių pradininkų Lietuvoje darbų galima pamatyti ant Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Rygos, Betliejaus ir kitų miestų pastatų fasadų. Paklaustas, ar tokio formato kūrinius galima vadinti gatvės menu, T. Vincaitis-Plūgas svarstė: „Gal tai jau nebe gatvės menas, o didelio mastelio legalus fasado dekoravimas. Nes gatvės menas yra žaibiškas, anonimiškas, nelegalus, taigi šiokia tokia takoskyra atsiranda. Tačiau kol nėra tikslesnio termino apibūdinti šiam žanrui, sutartinai jis vadinamas gatvės menu.“

Iki spalio 15 d. KKKC Parodų rūmuose veikiančios T. Vincaičio parodos „Nuo gatvės iki galerijos“ ekspozicijoje – keli didelio formato darbai, atlikti tiesiai ant Parodų rūmų salės sienų, iliustruojantys grafičių subkultūros įtaką autoriaus kūrybai, menininko, kaip kūrybinės asmenybės, evoliuciją ir jo santykį su supančia aplinka bei su pačiu savimi. Savo darbais autorius akcentuoja, kad naujos kartos meno kryptys – graffiti, postgraffiti ar neofreskos žanras – taip pat gali būti meninės raiškos kalba, ir nebūtinai tik socialiniame kontekste.
 
Apie autorių

Tadas Vincaitis-Plūgas (gim. 1975 m. Kaune) 2005 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete įgijo architektūros bakalauro laipsnį. Nuo 2005 m. dalyvavo grupinėse parodose Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune. 2014 m. Klaipėdoje projekto „Spektras“ metu su menininku Edvardu Šepučiu sukūrė darbą „Sapnas; 2015 m. – neofreską Raseinių senojo turgaus aikštėje, Tarptautinio gatvės meno plenero Palestinoje „When Walls Talk“ metu – kūrinį pabėgėlių centre Betliejuje; Tarptautinėje gatvės meno parodoje „Same Directions“ Kaune – darbą „Pašto paslaugos“. 2016 m. Tarptautinio meno simpoziumo Rygoje „Meno dienos“ metu sukūrė darbą „Aistra“, Šiaulių tarptautiniame gatvės meno plenere „Saulės pagrobimas“ – darbą „Degantys šarvai“. Menininko kūriniai puošia daugelį privačių fasadų bei interjerų.

2017 m. rugsėjo 29 d., penktadienį, 18 val. prie pastato Gulbių g. 2, Klaipėda, Tado Vincaičio-Plūgo neofreskos pristatymas.

Paroda „Nuo gatvės iki galerijos“ veikia iki 2017 m. spalio 15 d.

 

 

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

(Didžioji vandens g. 3)
www.mlimuziejus.lt

Rugsėjo 22 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) organizuojamas renginys, kurio metu bus atidaroma Sauliaus Gudo fotografijų paroda „Pagoniška Lietuva: kuršių ir žemaičių piliakalniai“, skirta Piliakalnių metams (veiks iki spalio 21 d.). Autorius pristatys savo darbus bei šio sumanymo idėją. Taip pat apie senuosius kuršių piliakalnius kalbės archeologai – akademikas hab. dr. Vladas Žulkus bei dr. Jonas Genys. Renginio pabaigoje muziejaus kiemelyje bus pristatytas projekto „Atminties sodas – Wittės vynuogynas“ baigiamasis šių metų ciklo akcentas – videoinstaliacija.

Šiuo renginiu įprasminamas rudens lygiadienis, gerai žinomas kaip senosios pagoniškos kultūros kalendorinė šventė, kuri gana aktyviai buvo minima ir XIX a. Klaipėdoje.

Organizatoriai: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Paroda veiks iki spalio 21 d.

 

Michaelson botique hotel Klaipėda

(Žvejų g. 18A)
www.mlimuziejus.lt

Projektas „KLAIPĖDOS MIESTO IR JŪRINIS PEIZAŽAS MENE“ – vienas iš Klaipėdos, Lietuvos kultūros sostinės 2017, programos „Neužšąlantis kultūros uostas“ renginių. Projekto tikslas – puoselėti miesto ir jūrinį mentalitetą bei jūrinę kultūrą, tad Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius organizavo 10 dienų trukmės plenerą, kurio metu 12 dailininkų iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus įamžino Klaipėdos krašto ir Baltijos jūros savito grožio vaizdus.

Klaipėdos miesto gyventojai ir lankytojai, bei "MICHAELSON boutique HOTEL" svečiai, turės puikią galimybę susipažinti su šių dailininkų kūryba kilnojamosios parodos metu, kuri mūsų viešbutyje įsikurs nuo 2017 metų rugsėjo 15 dienos.

Projekte dalyvavo klaipėdiečiai dailininkai Simas Žaltauskas, Aurimas Eidukaitis, Algirdas Vadoklis, Dalia Skridailaitė, Rytis Martinionis, Juozas Vosylius, Petras Lukošius, Romas Klimavičius, kaunietis Šarūnas Šarkauskas ir vilniečiai Arvydas Kašauskas, Viktoras Binkis, Mykolė Ganusauskaitė Jencienė.

Parodos organizatorius: Klaipėdos Galerija (www.klaipedosgalerija.com)
Projekto fotografas: Egidijus Jankauskas (www.ejfoto.lt)

Paroda veiks iki rugsėjo 29 d.

 

 

Klaipėdos fotografijos galerija

(Tomo g. 7)
www.photoklaipeda.lt

 

 

Klaipėdos Kultūros fabrikas

(Bangų g. 7)
www.photoklaipeda.lt

 

 

Jaunimo biblioteka

(Tilžės g. 9)

 

 

Baroti galerija

(Aukštoji g. 3, 3A)
www.barotigalerija.lt

 

 

Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka

(Turgaus g. 8)

www.biblioteka.lt

 

 

si:said galerija

(Daržų g. 18)
www.sisaid.lt

 

Paroda apie istorijas, atsidarusios per klaidą Klaipėdos mieste

Spalio 6 d. (penktadienį) 18 val. galerijoje „si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) atidaroma paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“. Parodoje bus pristatytos kelios labai keistos istorijos, atsiradusios per klaidą Klaipėdos mieste. Pasklidus įvairiems gandams, dabar šių istorijų tikrumą parodoje patvirtina kūrėjas Benas Šarka, fotomenininkai: Remigijus Treigys, Saulius Jokužys, Paulius Sadauskas, videomenininkas Edmundas Lukminas ir architektas Vladas Balsys.

Prieš apsilankant parodoje „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“ lankytoją galbūt reikėtų dar kartą perspėti – istorijos neišgalvotos ir kas pavojingiausia, ieškant atsakymų yra galimybė susipainioti. Kaip pasakoja kūrėjas Benas Šarka, „Labai senai, kol jokių didžėjų nebuvo, gyveno tikrieji džedajai ir drozofilos. Nežinia kodėl, staiga džedajai dingo ir liko tik drozofilos. Žmonės iš blausių prisiminimų apie tikruosius džedajus susikūrė sau plastmasinius džedajus su plastmasiniais šviečiančiais kardais. Štai iki ko privedė žmogiškasis teisybės ieškojimo ilgesys. Tuo tarpu mokslininkai, kaip tikrieji materialistai, susidomėjo drozofilomis ir pradėjo tyrinėti jų smegenis, tikėdamiesi, kad drozofilų smegenyse išliko tikrieji prisiminimai, apie tikruosius džedajus. Mokslininkai genetiškai modifikavo drozofilas, bet tai neatnešė tikėtino rezultato. Mutavusios drozofilos užkrėtė vaisius ir daržoves savo mutavusiais kiaušinėliais. Pirmieji užkrėstų vaisių paragavo Amerikos juodaodžiai apie 1969 metus. Mutavęs drozofilų genas, pakliuvęs į Amerikos juodaodžių smegenis, pakeitė jų elgesį ir jie pradėjo save vadinti didžėjais. Kiek vėliau, prancūzų mokslininkui Jules Hoffman pavyko implantuoti prisiminimus į drozofilų smegenis. Už šį pasiekimą Jules Hoffman 2011 metais buvo skirta Nobelio premija. Tačiau atliktas eksperimentas neatnešė tikėto rezultato. Mutavęs drozofilų genas suteikė naują galimybę drozofiloms būti gudriomis ir užblokavo jų smegenyse prisiminimus apie tikruosius džedajus. Kuomet gudriosios drozofilos užkrėtė savo mutavusiais kiaušinėliais vaisius ir daržoves ‒ žmonės įgijo priklausomybę gudrumui. Tokiu būdu tarp žmonių atsirado naujas judėjimas ‒ gudrusis didžėjus. Vagys tapo didžėjais, veganai-didžėjais, kuratoriai-didžėjais, politikai-didžėjais, rašytojai-didžėjais, mokslininkai-didžėjais, medikai-didžėjais, dailininkai-didžėjais ir t.t. Tik kiškučiai netapo didžėjais, nes yra bailūs, o jų bailios smegenys neįsileido drozofilų mutavusio gudrumo geno. ALELIUJA.“

Paroda veiks iki lapkričio 3 d.
Galerijos darbo laikas IV‒V 15‒18 val.

 

 

Ievos Simonaitytės
Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka

(Herkaus Manto g. 25)
www.klavb.lt